Aš praradau visus, kuriuos mylėjau –
Teliko dangūs bei tušti laukai,
Kur plaikstos vėjas, vėjas...
Paikas vėjau,
Kodėl manęs lig šiol nepalikai?
Toks jausmas –
Tarsi pats tavim aš būčiau –
Tas liūdnas, nuolat geliantis šiaurys,
Negalintis sušildyt ne trupučio,
Į uždaras vis beldžiantis duris.
Net naktimis negalintis nurimti –
Tartum maldautų medžių atgailos.
Neskirdamas –
Tikrovė, svajos, mintys
Ir pasmerktas sau visada meluot.
Tačiau tik sau...
Nes juk kiti supranta,
Kad vėjai gimsta ne be priežasties
Ir nešas savo lemtį nelyg randą...
Tačiau ar žino, kaip tuomet jauties –
Nekenčiamas, bet norintis priglusti,
Pabėgantis, bet norintis sustot,
Ledinę širdį slepiantis į pusnį,
Kuri –
Dabar sušaldytas vanduo.
Todėl ir sako:
Vėjas kiaurai košia...
Savaip pajunta kuo ir koks esi.
................................................................
Ir virpa šiaurės vėjy beržo tošis,
Nes tiesą saulė slepia debesy.
2017 liepos 29 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-03 18:07:15
Puikios, jausmingos eilės, kuriose atsispindi skausmas, nerimas ir viltis.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-08-03 16:13:23
Ne be priežasties ir Jūsų eilės, nes negalite nerašyt, o mes kiekvienas
savaip pajuntam "kuo ir koks esi".
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-08-03 12:53:16
O man labiausiai patiko pirmasis, nes palietė giliai...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-03 10:47:10
man kaip visada patinka pabaiga, ji ypatinga
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2017-08-03 09:22:00
Nors ir apie ledinį vėją, bet su malonumu perskaičiau. ;)
blaškosi vortinklyje
netyčia pakliuvęs
vėjas
Vat taip va ir santrauka užgimė... :)
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-08-03 06:48:16
Ačiū...nesumeluota... nuoširdu