Aš praradau visus, kuriuos mylėjau –
Teliko dangūs bei tušti laukai,
Kur plaikstos vėjas, vėjas...
Paikas vėjau,
Kodėl manęs lig šiol nepalikai?
 
Toks jausmas –
Tarsi pats tavim aš būčiau –
Tas liūdnas, nuolat geliantis šiaurys,
Negalintis sušildyt ne trupučio,
Į uždaras vis beldžiantis duris.
 
Net naktimis negalintis nurimti –
Tartum maldautų medžių atgailos.
Neskirdamas –
Tikrovė, svajos, mintys
Ir pasmerktas sau visada meluot.
 
Tačiau tik sau...
Nes juk kiti supranta,
Kad vėjai gimsta ne be priežasties
Ir nešas savo lemtį nelyg randą...
 
Tačiau ar žino, kaip tuomet jauties –
Nekenčiamas, bet norintis priglusti,
Pabėgantis, bet norintis sustot,
Ledinę širdį slepiantis į pusnį,
Kuri –
Dabar sušaldytas vanduo.
 
Todėl ir sako:
Vėjas kiaurai košia...
Savaip pajunta kuo ir koks esi.
................................................................
 
Ir virpa šiaurės vėjy beržo tošis,
Nes tiesą saulė slepia debesy.
 
2017 liepos 29 d.