Šventi mūs medžiai laiko vėjyje Mišias,
rugių akuotais švelniai srūva laikas,
sumerks į vandenį karklai kasas,
kai javas saulėj tyliai klaupias.
Dangau, palaiminki žmogaus godas,
nors kartais jos tiktai už šiaudo laikos,
tarp mūs visų – nematoma sija,
bet ji jau trūkinėja, it mūsų svajos paikos.
Ne šiandien, gal rytoj, poryt
nušvis mums saulė, juoksis mėnesiena,
ir nežinai net kartais, ką daryt –
dangaus stebuklams žengiant griūva sienos.
Vartus į savo slaptį atdaryk,
nors nežinai, į kur atsuktos vėjo ratų ienos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2017-08-02 10:34:57
Sonetą charakterizuoja gražūs metaforiniai, meniniai vaizdai ir prasmės, veiksmažodžių vaizdingumas, vientisa stilistika, įtaigumas, originalumas, poetinė harmonija.
Puikus kūrinys.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-08-01 23:14:52
Gražiai įvertino skaitytojos, daugiau neturiu ko pridurti
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-08-01 16:40:42
Medžių, javų ir žmogaus Mišios... Gražus sonetas.