Šventi mūs medžiai laiko vėjyje Mišias,
rugių akuotais švelniai srūva laikas,
sumerks į vandenį karklai kasas,
kai javas saulėj tyliai klaupias.

Dangau, palaiminki žmogaus godas,
nors kartais jos tiktai už šiaudo laikos,
tarp mūs visų – nematoma sija,
bet ji jau trūkinėja, it mūsų svajos paikos.

Ne šiandien, gal rytoj, poryt
nušvis mums saulė, juoksis mėnesiena,
ir nežinai net kartais, ką daryt –
dangaus stebuklams žengiant griūva sienos.

Vartus į savo slaptį atdaryk,
nors nežinai, į kur atsuktos vėjo ratų ienos.