Seniai užžėlė vakaru dangus,
Tik paukščiuose erdvė geltono vėjo,
Netemstančias spalvas ilgai renku,
Kol kalendoriai sklidini rugsėjo,
Kol auga žolės vakaro namuos,
Langai į vidų iškalbingai žiūri,
Su savimi nežemiškai kalbuos,
Didėja laiko apimtis ir tūris.
Vėlu iškeisti laimę į metus,
Tylos ažūras, persmelkiantis būtį,
Nebemeluoju sau, kada krentu,
Juk skauda, gal net ne truputį,
Nebekartoju rudenio brydės,
Vėlu ir keista viską prisiminti.
Išdeginta žymė ne man perštės,
Širdies dugne ligi prašvintant.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-08-01 12:21:21
Nepaprasti žodžiai.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-01 11:05:50
Netuščiažodžiaujant: nuostabios eilės.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-08-01 00:08:40
Seniai bebuvai. Puikios eilės, sakyčiau, gal kiek stilius pakitęs.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-07-31 22:49:40
Ačiū. Paliko didelį įspūdį...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-07-31 16:32:05
Brandi nostalgija ir akistata su laiku...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-07-31 16:29:53
Sujaudinote, išdeginta žymė ilgai perštės, bet ką darysi -
taip ir turi būti. Nusinešiau po sparneliu...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-07-31 16:04:47
Stiprus, gilus ir... išskirtinis. Ačiū.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-07-31 15:07:37
išskirtinės eilės, galudžiu...