Seniai užžėlė vakaru dangus,
Tik paukščiuose erdvė geltono vėjo,
Netemstančias spalvas ilgai renku,
Kol kalendoriai sklidini rugsėjo,
 
Kol auga žolės vakaro namuos,
Langai į vidų iškalbingai žiūri,
Su savimi nežemiškai kalbuos,
Didėja laiko apimtis ir tūris.
 
Vėlu iškeisti laimę į metus,
Tylos ažūras, persmelkiantis būtį,
Nebemeluoju sau, kada krentu,
Juk skauda, gal net ne truputį,
 
Nebekartoju rudenio brydės,
Vėlu ir keista viską prisiminti.
Išdeginta žymė ne man perštės,
Širdies dugne ligi prašvintant.