Rugiai išplaukę sodo pakrašty,
Rugiagėlių mėlynė ir atrodo,
Kad tarsi Viešpats tu dienas meni,
Jos tokios tykios, ramios tarsi godos.
Kai temstant rausta dyvinas dangus,
O kregždės skraido pažeme prieš lietų,
Tu vėl man būni artimas žmogus,
Kad ir akim ir lūpom palytėtum.
Ir užsitrauktų žaizdos atmintim,
Paukšteliai skrydžiui ruoštųsi iš lėto,
Palytų ilgesiu, dienom, viltim
Ir savo skausmą širdgėlą išlietum.
Paskui tyloj susėstume abu
Už avilių, tokie geri prieš naktį,
Tave aš savimi ilgai geriu,
Ir nežinau — gal baigiame išsekti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-07-31 16:43:05
,,Ir užsitrauktų žaizdos atmintim,,....tikrai mielos nostalgiškos eilės...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-07-31 16:14:04
Kelias atostogų dienas ir aš praleidau senelių sodyboje... Kur ir aviliai, ir šikšnosparniai, ir rūkai paryčiais..Ir toks saldus gėris ant dūšios...Kaip ir jūsų eilėse.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-07-31 13:35:58
Prie žodžių galima tikrai priglusti, bet prie rimo, deja, ne :(
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-07-31 11:33:06
Gerai, kad yra šie žodžiai, prie kurių galima priglusti.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-07-31 11:07:02
Įkrito į širdį...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-07-30 18:44:29
Taip, kiekvienam savos godos, o ypač vasarai slenkant į baigtį... Puiki lyrika.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-07-30 14:37:24
Kokios romantiškos godos , susėdus už avilių...