Rugpjūčio godos
Rugiai išplaukę sodo pakrašty,
Rugiagėlių mėlynė ir atrodo,
Kad tarsi Viešpats tu dienas meni,
Jos tokios tykios, ramios tarsi godos.
Kai temstant rausta dyvinas dangus,
O kregždės skraido pažeme prieš lietų,
Tu vėl man būni artimas žmogus,
Kad ir akim ir lūpom palytėtum.
Ir užsitrauktų žaizdos atmintim,
Paukšteliai skrydžiui ruoštųsi iš lėto,
Palytų ilgesiu, dienom, viltim
Ir savo skausmą širdgėlą išlietum.
Paskui tyloj susėstume abu
Už avilių, tokie geri prieš naktį,
Tave aš savimi ilgai geriu,
Ir nežinau — gal baigiame išsekti...