4. Ėgi, varduvininkai, kas atsitiko? 

  Asmeniškai man lengviausia buvo atsiminti atėjusio penketo vardus ir žinoti, kad visi jie iš Žuvies žvaigždyno ir atėję iš Kovo 10 dienos  kalendoriaus lapelio. Joks kitas kalendoriaus lapelis taip ilgai nebuvo atverstas, nes šis, pabudinęs sapnu ir privertęs  jo neužmiršti, tiesiog nesileido, kad taip atsitiktų. O kaip užmirši, jei kiekvieną ankstų parytį, dar prieš gaidgaidystę (gaidgystę) prisieidavo atlikti tą pačią  ceremoniją. Net ir tuomet, kai pamanęs, kad kažkas iš manęs  įsakmiai prašo išgauti pasižadėjimą, kad tokios savo būsenos neužmiršiu, dienoraštyje parašau.

  „Pašokau iš miego ir, krestelėtas baimės, nesuvokiu, kas atsitiko, bet girdžiu:
  – Tūkstantis ir viena. Girdėk! Tūkstantis ir viena.
  Akys gyvos, bet atmerkti jų nesinori.  Atrodė, kad joms geriau būti pasilikus užmerktomis.
  – Kaip negirdėsi? Tūstantis ir viena, – pasikartojau lyg paliepimą. Ir tai nebuvo sunku Žinojau, kad beveik taip („Tūkstantis ir viena naktis“) pavadinta ir po žmonių pasaulį vaikščioja knyga. Tačiau su ja nebuvau susitikęs.  Kas atsitiko, ko jai prireikė? Akys tyliai atsimerkė, bet šviesos dėl to nepadaugėjo. Buvo šviesu. Dar kurį laiką  pasižvalgęs, pradėjau save įtikinėti, kad tai sapno išdaiga. Tačiau sapnas ne koks, be įkvėpino. Net ir knygos teisingai įvardinti nesugebėjo. Ar verta dėl to  jaudintis? “

  Man neatrodė, kad darau sunku darbą, kai kitą  kartą atėjęs prie užrašo, pasilikdavau juo nepatenkintas ir imdavausi darbo jį perrašyti, pakoreguoti, apglostyti. Netgi pasakyčiau, kad tokie korektūros darbas darėsi vis labiau įdomūs, įgaunantys didesnę prasmę. Man buvo protinga  manyti, jog suprantu, kad galima ilgą laiką ištverti su išplėštu lapeliu, kad išmoktume atidžiau apglostyti ne tik jį, kalendoriaus lapelį, bet ir jaustis, judėti, gyventi jame, žinoti, kad taip protingiau, negu 365 – 366 kartus ateiti prie Metų  kalendoriaus ir versti ar išplėšti iš jo po lapelį.
    Tačiau ar galėjau tuo pasitenkinti, jeigu žinojau, kad kasdieną ankstų priešaušrį,  dar prieš  gaidgaidystę ir  vėl budins, kels iš sapno ir, vėl reikės bijoti, ir vėl girdėsiu:
  – Tūkstantis ir viena. Girdėk!  Tūkstantis ir viena, – o aš vėl versiuosi nuo kairio šono ant dešinio, kaip įprasta pamanęs, kad taip, aukščiau kilstelėjus savo kairiąją pusę, geriau pailsiu. Tuomet laisvesnė, jautresnė, be poilsio dirbanti širdis. O Die, kiek dienų – naktų kai ji taip? Ir kaip jai pailsėti, a? Be poilsio plakančiai širdžiai...
  Truputį aukščiau (mano ūgio lygmenyje) pakabintas tradicinis, mažų lapelių sieninis popiežiaus Grigaliau kalendorius. Iš atversto  lapelio gerai matosi informacija, atkakliai rodantį  į praeitą laiką.

Kovas (2017) 
Saulė teka 07: 50,  leidžiasi 19: 10
        10
PENKTADIENIS 
Silvija Naubartas Butgailė Emilis Geraldas
40-ties paukščių diena
Žuvys (02. 20-03. 20)    Gaidys    69 / 10

    Skaičiau, neužkėlęs akinių ant nosies ir neatrodė, kad jų, akinių, reikia, o ir kam skaityti, jeigu mintinai išmokęs. Tačiau kažkur pasąmonėje, toli toli it genelis kalė ir tvinksėjo smilkiniuose, kad nors toks  aiškumas labai suprantamas, betgi suprask, Pranuci, kad  to  nepakanka. Vėl bus ankstus  priešaušris ir vėl žadins sapnas:
  – Tūkstantis ir viena. Girdėk!  Tūkstantis ir viena, – o aš irgi  kaip papūga atkartosiu daug sykių tais pačias žodžiais kalbėtą savijautą ir žinias. Tačiau vis dėlto aiškiau ir aiškiau jausiu, kad  šitas laikas skirtas darbui, kuris jau prasidėjęs. Ir gali  būti, kad  toks mano elgesys yra būtent tai, ko tokiam darbui reikia. Galbūt tokio darbymečio ir  man prireikę, kad, tarpininkaujant Bladukui, nenustebčiau juos sutikęs. Dvasios pajautose buvome susitikę – ir su  dangaus dukromis Silvija ir Butgaile, ir su jo  sūnumis Naubartu, Emiliu ir Geraldu. Visuomet  kaip kovo mėn. 10 d. varduvininkus. Pažyminys „dangaus dukros“ ar „dangaus sūnūs“ nuo pat pradžių neatrodė reikalingas ir mano  užrašuose tik  retsykiais pasirodo . Ir net gaila pamačius, kiek nemažai įrašų, ar pastraipų dienoraštyje užsilikę, kuriais reikėtų atsikratyti – jau nereikalingi, jau kaip balastas, kaip nereikalingos apkovos ir patiems užrašams, ir protui. Ir  vis dėlto negebu jų atsikratyti.  Peržegnoju ir užrašau:  amen. Į archyvą.  Suskausta, kaip skiriantis prie uždegtos  žvakės, kaip  kalbant atsisveikinimą, kaip ištariant  – sudie.
    Ne vieną kartą ruošiausi užversti ir jį, kovo 10 d. kalendoriaus lapelį, tačiau šitaip,  atrodytų, nesunkiam darbui padaryti nekilo ranka. Lyg  kažkas jai  neleido taip padaryti. O laikas, žinoma, dėl  to nestovėjo – skubėjo dienos, ėjo savaitės. Žiūriu gi, kad jau ir trys žvaigždynai  – Žuvies,  Avino ir Jaučio – nuvilnijo, nutolo, nučiuožė. Po jų dangumi Dvyniai atkuteno pasimandravoti. Va, po  dienos kitos  tauta  atvers gyvenimui birželio mėnesi  su Joninėmis. O aš? O manasis  kalendorius?
  Kaip suvokti, kas atsitiko, kad 2017 metų kalendorius, lyg nepaklusęs įprastai tvarkai, kovo 10 dienos neatverstu lapeliu atkakliai bando
sustabdyti  laiką. Ot, tuomet ir  ištariau:
  – Ėgi, varduvininkai Silvija, Naubartai, Butgaile, Emili, Geraldai, kas atsitiko, kad va taip?
  – Taigis, taigis... Iš tiesų, Pranuci, kas atsitiko? – atsiliepė kažkuris iš vyrų.
  – Kinkyk karieta, Pranuci, – paragino Butgailė.
  – Y ha-ha-ha- ha! – iš toli sužvengė žirgas Ygaga.
  Tuomet  supratau, kad šito lapelio savo rankomis negebėsiu išplėšti nei tąkart, nei niekada, kol šalia penkių varduvininkų nepamatysiu  Kandžiaus vardo 
  Parūpo pasižiūrėti, kas parašyta kitoje lapelio pusėję. Atvertęs pamačiau, ko neturėjo būti – lapelio antroji pusė pasirodė esanti tuščia, tik iš jo viršaus kaip dangaus į akis reikšmingai sušvito užrašas:
     
               1001 be 1000 = 1

 Ką tai reiškia, man aiškinti nereikėjo. O matematikos šiek tiek prireikė. Užrašas – formulė reiškia laiko kiekio apibrėžtį, kurio kalendoriaus  lapelio pabaigoje turėtų būti užrašyta:

               1001 be 0000 = 1001

  – O! – iš  kalendoriau lapelio klyktelėjo Silvija.
  – Kaip bekalbėtum, o Kandžius netikėtai išėjo, – pamąstė Naubartas.
  – Kad tave kur! Iš tikrųjų 2017 metų kovo 10 -ji  yra Kandžiaus  išėjimo diena. Lapelis laukia, kada jo išėjimas bus pažymėtas vardadieniu, – pasakė Butgailė ir paklausė: – Kada, dzieduli?
  – O Kandžius? Kas jis? Suprantu, kad šuo ir kad  piktas. Mėgėjas kramtytis, kandžiotis. Turėti tokį  varduvininką šalia savęs, nagi sutikite, kad nelabai  jauku, – nebuvo abejingas Emilis. 
  – Emili! – grasinančiai pasakė Butgailė...
  Dvasia sujudo, sukruto ir aš gyvai pajaučiau, kiek reikia  gyvenimo,  gyvybės, energijos, kad taip atsitiktų. Ir pajaučiau dar, kiek nemažai reikia pastangų, kad viso tai nesimatytų, kad būtų ramu. O iš tikrųjų? Tyliai ir Nemunas teka, bet nesustabdysi. Stabdomas peršoka per užtvankas ir ramiai, tyliai plaukia toliau. 

Galbūt ir negerai,
kad netikiu mirtim,
užtat regiu,
kaip ateitis į pasaką susrūva.
Nejau ir ji neturi laisvės būti savimi?. 

  – Tu čia, Poe?,
  – Ar trukdau?
  – Ne, Poe, ne. O kur Pro?
  – Ji  klausosi manęs.
  –  Aš irgi. O tu kada nors  jos klausausi?
  – 0 kaipgi..
   
Užkrito sniegas.
Dar maniau,
Kad  žilas plaukas  šitaip sninga
Tiek daug prisnigo virš galvos
Kad, regisi,
Ne-
...... iš-
......... si-
.............. kap-
..................... sty-
........................... siu.
Aš  kapanojuosi,
Bet virš  galvos
Vis sninga, sninga, snin...

  – Senas eilėraštis, betgi iš tavo pirmos knygos
  – Ir paskutinės, Poe. O  kad  tu  netiki  mirtimi, tai šaunu. Kadangi ir ji, mirtis, yra tiek viena iš dvasinės kelionės epizodų. O visa ko esmė yra kelionė, kelionė, kelionė ir – tik kelionė.
  – Palik vilką kad ir geriausios pievos aptvare. Neištvers.  O žirgą? Pagaliau, kad ir asilą? – rezultatas skirtingas, – kažkodėl taip pasakyti prireikė Pro.
  Poe atsiliepė, bet man pasimanė, kad apeidama Pro žodžius, o atsiliepė į savo neparašyto eilėraščio pradžią. Jautėsi, kad panorusi kuo greičiau jį užbaigti, nes darbas prie šilinių dzūkų žemėlapio jai regėjosi  prasmingesnis. 

Poe:
Prisimenu seniausią garvežį.
Iš jo aukštos triūbos,
pradvokę dūmai kilo... 
Kaip visa tai toli,
kaip nebe taip, kaip šiandien!
Betgi ir tu, o, mielas garvežy,
turėjai savo debesį,
o Dievas iki šiol su tavimi.
Ir nemažiau (galbūt) kaip aš su juo
taip jūs abu – panašūs