Dar neišeik, pabūk, akimirka trapi,
pabūk virš kasdienybės rūpesčių saulėta,
graži it pasaka, kurioj lieki
iš netvariausių vaizdinių nulieta.
Bandau paliesti tavo atvaizdą širdim,
priglust sapne prie išsvajoto silueto,
bet tu lyg rūkas saulėje tirpsti,
sušokus vizijoje šokį lėtą.
Tu išeini, iš vizijų, sapnų,
tik dulkės pilkos gula man ant tako,
net nežinau, ar dar kuo nors tikiu...
Tu išeini, ir mano dienos tuščios teka,
be spindulių, be prošvaisčių jokių,
vienintelės žvaigždės netekę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2017-07-27 14:29:35
Sonetas gražus lyg pasaka. Liūdnas ly atsisveikinimo mostas mylimam siluetui.
Nerimastingas lyg laimę prarandantis ilgesys.
Talentingas darbas.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-07-27 09:56:36
Stilingas kūrinys.
Įdomu tai, kad taip iki galo ir neaišku, ko prašoma neišeiti - akimirkos ar žmogaus. Tarsi jaučiu arti žmogų, bet jis jau artimesnis vizijai, arba netgi visas joje... Tai ir suteikia kūriniui paslapties, kas žavi.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-07-27 03:19:34
Gerai nuskambėjo.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-07-26 19:09:57
puikus, įtaigus sonetas
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-07-26 13:02:28
Labai vaizdžiai, bet liūdna. Pasiimu, ačiū.