Dar neišeik, pabūk, akimirka trapi,
pabūk virš kasdienybės rūpesčių saulėta,
graži it pasaka, kurioj lieki
iš netvariausių vaizdinių nulieta.

Bandau paliesti tavo atvaizdą širdim,
priglust sapne prie išsvajoto silueto,
bet tu lyg rūkas saulėje tirpsti,
sušokus vizijoje šokį lėtą.

Tu išeini, iš vizijų, sapnų,
tik dulkės pilkos gula man ant tako,
net nežinau, ar dar kuo nors tikiu...

Tu išeini, ir mano dienos tuščios teka,
be spindulių, be prošvaisčių jokių,
vienintelės žvaigždės netekę.