Nemokėjau gobti atsako šilku,
Tai ir žodžiai akmenėliais krito...
Laikas juos nugludino... O tuo metu –
Prisimindavome vienas kitą.
Praeities sruogelę likusią verpiau...
Kaltei nuslopint ar būna vaistų?
Nesiskolinus likau skolinga tau.
Aplankei... Žinau, jog man atleista.
Gal kada dar susitiksime ir čia
Ar toje pusiaukelėj tarp mūsų?
Kai beliks ir man, ir tau tiktai delčia –
Šviesulėliais viens kitam pabūsim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-07-24 20:06:00
labai gražios, talpios , jausmingos eilės...ačiū
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-07-24 08:45:34
Jaukūs žodžiai, nematomomis gijomis susiejantys vienas kito prisiminimus, praeitį, dabartį ir ateitį, paliekantys šviesaus susitikimo viltį...
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-07-24 08:29:41
Viltingai nostalgiška...ačiū