Kartais laukti tiesiog pakanka,
Netgi verta užmerkti akis,
Kol banga, atsitrenkus į krantą
Grybštels smėlio ir vėl sugrįš...
Nusineš aitroką skausmą,
Žodžių rimbo randai užgis.
Nuo saulėlydžio debesys rausta,
Atsidūsta lengviau širdis.
O ryte – beliks tik
buvo –
Pėdas švelniai vėjas pustys.
Smėlio svajos dažniausiai griūva –
Ne iš smėlio statyt pilis.
Tad pabūsiu šią naktį jūra,
Tyliai ošiančia kopų pušim.
Pabučiavusi krantą sūriai,
Iki ryto – savim... su savim...
2017 m. liepos 21 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis
Sukurta: 2017-07-24 17:00:44
Labai babai..., kaip ir dauguma Jūsų eilių. Labai gilu ir subtilu, aš taip nemoku - man viskas: tiesiai - šviesiai... :D
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-07-24 14:13:29
Puikiai.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-07-23 14:10:31
Puikiai susiejote save su jūra....
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2017-07-23 13:57:28
Pabučiavusi krantą sūriai,
Iki ryto – savim... su savim...
Taip tik žemaičiai temoka!
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-07-23 12:51:55
tiesiog puikios eilės, daug jausmo, įtaigos...