Kartais laukti tiesiog pakanka,
Netgi verta užmerkti akis,
Kol banga, atsitrenkus į krantą
Grybštels smėlio ir vėl sugrįš...

Nusineš aitroką skausmą,
Žodžių rimbo randai užgis.
Nuo saulėlydžio debesys rausta,
Atsidūsta lengviau širdis.

O ryte – beliks tik buvo –
Pėdas švelniai vėjas pustys.
Smėlio svajos dažniausiai griūva –
Ne iš smėlio statyt pilis.

Tad pabūsiu šią naktį jūra,
Tyliai ošiančia kopų pušim.
Pabučiavusi krantą sūriai,
Iki ryto – savim... su savim...

2017 m. liepos 21 d.