3. Pasimatymas su odisėjais 
 
   Vos spėjau pagalvoti, kad jis, Bladukas, vėl sumanęs mus Vaidinimu apmulkinti, kai paregėjau, kad panašiai kaip truputį anksčiau jis, iš rūkų pasirodė linksmai, mielai, draugiškai nusiteikę odisėjai. Tačiau taip tik žodyje – odisėjai, o iš išvaizdos – dvi moterys ir trys vyrai – kaip ir mes, kažkuo ir skirtingi, ir panašūs. O Poe... 
  – Betgi aš ją pažįstu, – pabandė pranešti žinią, kad tarp įsišvietusių yra ir jai pažįstamų, bet netrukus sudvejojo: – O gal tik labai panaši į Silviją. Buvome susitikusio ar Lydoje, ar Gardine, ar...
    Man irgi pasirodė, kad  matau pažįstamą.  Ir vardą atsiminiau – Juozapukas. Dzūkas nuo Alytaus, tačiau į glėbį jo imti nesiskubinau. Darėsi aišku, kad kažkas nauja atsiranda šitos dienos vakare.
 – Kandžiau, ateik. Kur tu? – pakviečiau šunelį, užsimiršęs, kad jis išėjęs. Nėra Kandžiau. Išėjo...
  – Tai va, ponios ir  ponai, aš savo darbą padariau. Priartėjus penketukui pakalbėjo – Bladukas. – Norėjote sutikti karietos ekipažą. Štai jis, jos vežėjas. Pranucu vadinam. Su Vidiniu draugai. Atrodė, kad beperskiriami, bet ir Vidinio nėra. Sumažėjo mūsų, gerokai sumažėjo. O prieš keletą mėnesių ir Kandžius išėjo. Tačiau pasaulis dėl to, kaip regite, nesibaigia. Nors jau ir patys daugiau atsiminimais gyvename. Bėdų ir čia yra, nes ne visi taip sugebame. Pranucis vis skundžiasi, kad atmintis pranykusi, tačiau pradedu juo netikėti. Kad ir šiandieną, ką tik kelių metų senumo užrašus išgiedojome. Tikiuosi, kad girdėjote.
  – Bet nebaigėte, – pasakė vyras, įsiterpęs tarp dviejų moterų. 
  – Tai Naubartas. Atrodo, kad jis vyresnis, bet  nesuprasi, – pakuždėjo Bladukas.  O anos tai Silvija su Butgaile.
  – Irgi, turbūt,  nesuprasi, kodėl, – išgirdęs Bladuko informaciją linksmai pasakė Naubartas ir paaiškino: – Tai todėl, kad toks mūsu penketukas, – taigi ir Emilis su Geraldu. Esame iš kovo 10 d. kalendoriaus lapelio. Manau, kad jis jums atmintinas
  – Taip, taip atmintinas, – pasakė Pro, o Poe jai  talkino –Taip labai   atmintinas, kad geriau apie jį patylėti.
   – Na jau, – vėl Naubartas. – Negalima. Vien jau todėl negalima patylėti, kad ten ir tavo eilėraštis, Poe. Kaip čia taip – geriau patylėti. Be to ir skirtas ne kam, o Pranui. Tada dažniau vadintas Pranu, o  ne  Pranucu. Nagi, Silvija, gal tu mums primink, kaip tai atrodo.
  – O, kokia garbė!  Labas. Visiems, kas čia yra ir ko nėra, visiems labas vakaras, – atšokusi arčiau prie Poe sveikinosi Silvija. – Smagu, kad štai tokie esate ir kad vakaras mums talkina, – pasakė ji ir atrodė,
kad  jai po kojomis mestelėtas iš vakaro padagės debesėlis. Muzikantų nesimatė, tačiau muzikos, Silvijai deklamuojant, buvo daug.

Sustojome prieš publiką,
o ji tąkart – tai vakaras ir aš.
– O vakare, – sakau –
turbūt nepaprasta
įaugt ir būt žmogaus laike,
bet kažkodėl net nejaučiu, kad tu
dėl to norėtum pykti.
Net atvirkščiai: atrodo, tau smagu,
kad šit turi sau Praną Karlonų
prie vyno taurės ar alaus bokalo...

O vakaras:
– Cha,  cha! Vaišingas koks!
Gal net ir nežinai –
ne iš bajorų jis,
tačiau nemeskim kelio dėl takelio;
juk iki šiandien daug nežino net,
kas iš tiesų yra duetas –.
taigi daugiskaitos pradžia.
Todėl manau aktualu
suvokti jį, kaip esmę muzikų visų,
nes po dueto jau – trio.
Tegu mažytis pradžioje,
tegu rėksnys ir lopšyje,
bet be dviejų – argi galėtų būti? 

Štai mato publika, kad esam du
Ir...  ir – ką? Ne šventei tik
O! jei žinotų ji, kaip vakarui sunku.
Kartais atrodo – krapštelėtų kas
ir būgnai sudundėję prasiveržtų į erdves,
užtvindami pasaulį ilgesiu ir netektim.
Jau net ir tu ne kartą man: 
„O vakare, praėjus tau, užgęsta saulė“... 

Sustingo rankoje alaus bokalas,
sukilę putos, liovėsi kuždėti,
o vakaras
kaip niekuomet toks artimas, toks geras
pašaukęs Praną taria  jam:

– Klausyk, ką pasakysiu, Tau:
Esi tu šunsnukis, žmogeli.
Tačiau šunų, aš, žinoma, atsiprašau,
bet atsimink –
Su saule juk prasideda
ir mano kelias...

 – Ačiū, Silvija, – trumpai  padėkojo, – Naubartas, –o mes, vietiniai, regis, dar  vis nežinojome, kaip pasielgti. Net nežinojome, kaip padėkoti už tokį mielą mums pasirodymą. Paėmiau į ranką Poe delną,   spustelėjau lyg atsiprašydamas, kad jau buvau užmiršęs man skirtą jos eilėrašti. Viešpatie, kur tu? Argi  galima buvo pamanyti, kad taip atsitiks? Nors niekuomet neatrodė, kad Poe labiau paisytų savo poezijos. Nemažai jos eilėraščių atrodo taip, tarytumei parašyti duetu: jos ir mano. Šis irgi. Tačiau  neatsimenu, kad kažkam tai užkliūdavo. Ir ši kartą neužkliuvo. Pagarbiai nusiteikė  Raimondas, pasisupo  sūpynėse  Ana, aukštai alaus bokalą pakėlė Šioks Toks, stryktelėjo   žvirblius Čia ne aš: girdi, net prunkštelėjau nuo tokio šunsnukio. Tačiau Naubartas nespalvino savo kalbos. Atrodė susikaupęs ir žino, kad darbą išmano nelaukdamas įtaigojimų iš pašalės. 
  – Atsiprašau,  bet įdomu žinoti, kas atsitiko, kad nebaigėte Vidinio ir Pranuco giedojimų apie šilinių  dzūkų karštą.
  – Na, taip. Nebaigėme. Tačiau apie tai te Pranucis pasakys, – parodė akimis Bladukas.
  Man irgi neatrodė, kad reikia slėptis. Todėl iškart nuleidau nuo liežuvio.
   – Tokiam reikalui reikalinga saga. Kaip mūsų  parapijonys sako – guzikas reikalingas.
  – Jeigu tik tiek, tai ar bėda? Surasime ir guziką.
  – Ne, ne. Tai rimtesnis dalykas, negu galima nuspėti. Saga kaip saga. Ji ir skurdžiui ne kokia brangenybė. Tačiau kad galėtume užbaigti  vadinamus  Vidinio Ir Pranuco pagiedojimus reikalinga, kad atsirastų Vidinis. Ne iš Vaidinimo personažų. Tikras. Su saga. Bet gal palikim, užmirškim tai,  o kartu ir tai, kad Vaidinimas į mane kaip karietos  vežėją parodė.
 – Kodėl reikėtu užmiršti, ko negalima užmiršti. Nagi pabandykime. Gal kas nors pavyks.
  –  Ne, ne! Nepavyks, – buvau ryžtingai nusiteikęs. – Tai netgi būtų ne tik neprotinga, bet ir nekilnu.
  – Tarkime, kad bent proto mums tikrai nepritrūksią, o dėl  „kilnu – nekilnu“ irgi kaip kas supranta, – gan sausai atsiliepė Naubartas ir Silvijai: – Žinau, Silvija, kad ir su adata moki apsieti neblogiau kaip deklamuodama Poe eilėraštį. Padaryk mus paslaugą, prisiūk prie  Pranuco štai šitą sagą. Kad ir į švarko atlapą.
   Dabar jau atrodė, kad ir aš įklimpau į vakaro debesėlį taip giliai, kad – nė krust. Stoviu, regiu ir nemoku patikėti, kaip į mano švarko atlapą  prisegama saga, kuria iš mano palaidinės ištraukė Vidinis.
 O buvo taip:
   
Aš:
Ir ne tik tu, širdie.
Giedokite Mašnyčios, Latežeri ir Švendubre,
šilais aidėdami iki ausų dangaus.
Dainuokit, Grūtai, Ratnyčia, Vieciūnai
Ir tie, kuriu vardus jau primiršau.
Va, Randamonys ir Jaskonys,
Dar Cimakavas ir Kermušija...

Vidinis:
Parapijom į krūvas telkiasi šiliniai, 
kad į bažnyčią kuo arčiau,
bet tai nereiškia,
kad jose kiekvienas šventas
ar moka kryžiumi žegnot save.

  Vidinis drąsiai paėmė už mano švarko sagos. Atsiliepdamas ir aš įsikibau į jo švarko sagą. Atrodė, be priesaikos, be žodžių pasiryžome: pabandykime dar kartą. Gal bent šį kartą pavyks. O jai —ne?
  Vidinis staigiai ir stipriai truktelėjęs ištraukė sagą iš mano švarko, o aš irgi nedvejodamas ryžausi tokiam veiksmui. Irgi sėkmingai, ir sieloje buvo gera, ramu, jauku.
  Dainuok, širdie, šilinių kraštą...

  Atitolęs jau ir šis laikas ir vis tik, kai reikia – jis čia pat. Ką daryti? Kaip elgtis man. Kaip prisiminti, kur aš laikiau anuokart iš Vidinio švarko ištrauktą guziką.

Nedėlios rytelį
Ėjau vandenėlio –
Sutikau bernelį
Šalia šaltinėlio, –
     uždainavo Silvija, atlikusi darbą ir palikusi atlape ne tik sagą, bet ir prie jos įsmeigtą adatą.

Pastatyk viedrelius,
Paguldyk naštelius,
Pailsėk, mergele,
Pailsink rankeles, –  susiprato Bladukas. Dabar  jis mieliau tiko būti Vaidinimu. 
  – Gražus vakaras šiandien. Netgi ir tada, kai jis nusileidžia į  žmogų. Vidini, aš tave vėl girdžiu. Kur tu bebūtum, girdžiu.
  – O kad tu buvęs vežėjas, – irgi išmesk iš galvos, – pasakė Naubartas .

Dėkui tau, berneli,
Už meilius žodelius –
Tokių negirdėjau
Nuo pat mažumėlės.

   Kas atsitiko, ne ką ir dabar apibrėžčiau galiu pasakyti. Bent kažkokiu metu, nebuvo taip, kad  anieji  penki odisėjai – tik  sau,  o mes,  vietiniai – tik sau. Maišėmės visi taip, kaip, tarkim į pasimatymus šventėje susieinančios dvi man  geriausia  žinomos šilinių dzūkų krašto šeimos Abi jos Šklėrių kaimo viensėdijose. Tai Šimo Grigo ir jo dvejų žmonų Benignos (Benediktinos) su Marcele ir Felikso Karlono su Karolina šeimos.
  Sakoma,  darbymetyje ir akmuo kruta. Tokie  susiėjimai į darbymetį nepanašėjo, tačiau įsitikinęs, kad krutėjimo, šėlsmo ten būta daugiau.