Svaiginamai kvepėjo liepos po lietaus.
Vėsi diena atsainiai šurmuliavo.
Reikėjo tiktai atsisukt, pašaukt, –
Stebėtinai ramiai aš praeinu pro šalį.
Širdis sustojo. Laiko atminty
Altorium kyla mūsų Meilės celė,
Ten Sielos dvi laimingoj užmaršty
Šventus žodžius rožančium vėrė.
Kaip skaudžiai tolsta žingsniai.
Kaip lėtai...
Liepų lietaus prisiminimai slūgsta.
Lyg aidas. Baltos Meilės atšvaitai…
Mes susitikome. Neatsisuk.
© Felicija Ivanauskienė
2017-07-16
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-07-17 10:10:02
Jausmingos , mielos eilės.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-07-16 22:17:37
Jausminga, nuoširdu. Gaila, kad skauduliukas liko...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-07-16 22:04:43
Vaizdingos, labai mielos eiles.
O gal laikas keisti požiūrį į susitikimus. Reikia džiaugtis kiekvienu susitikime. Tik reikia visada turėti omenyje, kad sutiktasis gal neatpažino t.y. nėra tikras, todėl nereikia vengti užkalbinti.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2017-07-16 15:59:23
Mieli , buvusių dienų prisiminimai...
Liepų lietaus prisiminimai slūgs -
Mes susitikome. Neatsisuk. Matyt taip jau reikėjo.Ačiū.