Svaiginamai kvepėjo liepos po lietaus.
Vėsi diena atsainiai šurmuliavo.
Reikėjo tiktai atsisukt, pašaukt, –
Stebėtinai ramiai aš praeinu pro šalį.

Širdis sustojo. Laiko atminty
Altorium kyla mūsų Meilės celė,
Ten Sielos dvi laimingoj užmaršty
Šventus žodžius rožančium vėrė.

Kaip skaudžiai tolsta žingsniai.
                                       Kaip lėtai...
Liepų lietaus prisiminimai slūgsta.
Lyg aidas. Baltos Meilės atšvaitai…
Mes susitikome. Neatsisuk.

© Felicija Ivanauskienė
    2017-07-16