Labas, Julija
Kai Jus prisimenu, vis džiaugiuosi už pamokas ir už katę. O prisimenu dažnai. Jau senokai, kai palikote Šklėrius, o regisi, kad abi matau. Jeigu ne toks reginys, manau, kad  nebūtų mano laiškų - ir šito, Tau, Julija ir tų, kuriuos parašiau - Ramunėlei, Giedrei, Ramunei. Dar labai nedaug. Ir nors senatvė, bet tikiu, kad parašysiu daugiau. Man labai gera juos rašyti ir netiesa, kai užsimiršęs žiopteliu, kad Jūs toli. Tai melas. Tegu ir šventas, bet vis tiek. Ir kai išgirsiu, kai žmonės sakys, kad esu melagis, tai ką tuomet darysiu?
Bet gali taip ir nebūti...
Jau tada, kai su manimi sveikinotės Šklėriuose, supratau, kad nuotoliai sparčiai nyksta ir paslaptis, kurią saugojau, taip pat turėtų išnykti, atsiverdama dvasiai, kuri naikina atstumus. Labai nustebote, kad atsimenu Jūs eilėraščius. Sustojote ir klausėtės, kaip nesuklysdamas deklamuoju:

Akimirka –
ir staiga
medyje paukštis užgieda –
galvą užvertęs
į aukštį,
kirminą menką pamiršęs –
gieda –
gal tau,
gal sau - -

Ūmai pajunti, kad stovi
tartum
garbės sargyboj –
ten,
po medžiu,
kur paukštis
gieda užmiršęs
save - -

Ir tuomet pašaukėt:
- Oi tu Pelėda!
Na, visko mano ilgam gyvenime buvo, o šito tai dar ne. Kad jau taip, tai dėkui už tokią garbę.
Norėjau Jums bent  pakuždėti, kad tai ne mano atminties galia taip atsitinka, jog atsimenu. Tai Jūs pati, Julija,  man juos skaitote. Aš juos tik girdžiu ir it papūga pakartoju, meiliai savyje priimdamas jų dvasią. Žiūrėjau į  Tave ir niekas neginčys, kad tai Jūs. O štai žiūriu į šitą gražią, mielą, skarotą, žalią, saulę mėgstančią pušelę ir niekas nenorės pažinti, kad tai irgi, Julija, Jūs. Jau senokai, kai ją vadinu Jūsų vardu. Ateinu ir dažniausia:
- Labas, Julija. Kokį dar eilių parašėte?
Ir suošia jinai, pušelė- Julija, Tavo eilėraščiais. O prie jų išgirstu ir kitus balsus.  Juos jau pažįstu. Gal todėl Šklėrių vienatvėje neretai būnu džiugus.
Prieš rašant laišką, irgi nuėjau ten, pasėdėjau šalia Tavęs. Diena man nesmagi, sunki, širdis pripilta it švino. Ir žinau, kad jį teks nešioti ilgai. Nešulio nesikratau- jeigu jau taip reikia, tegu būna, bet atrodo, jog atėjo laikas pasakyti, kad man nereikia važiuoti į Kauno „Asiliuko sapno“ restoraną, nereikia trenktis kitur, kad išgirsčiau Tave. Kad ir šiandien, kai širdis tokia sunki, ateinu ir prašau:
Julija padėk.  Matai, kad  skauda...
Ir pušelė - Julija:

Ir vėl naktis.
Nebesulaukiu ryto.
Kažkas baisus
į kambarį įsėlino.
Nebėr žvaigždžių,
nebėr nei skliauto mėlyno,
tik lapų vystančių
per naktį vėl prikrito.
Akis atmerkiu –
vien juoda tamsa.
Užmerkiu jas –
baisu, sunku ir juoda.
Nereikia žodžių man!
Nereik paguodos!

Tiktai kodėl naktis –
Tokia ilga?

Tai va! Tačiau tai, ką lig šiol darydavau, negaliu sakyti, kad tai garbingas užsiėmimas - nežino žmonės, kur jie yra. Gal galima būtų pasiteisinti, jeigu juos galėčiau  mylėti gražiausiose Lietuvos vietose, o aš juos apgyvendinu Šklėriuose ant aukštumėlės,kur po jų kojomis gilus žvirgždas - nėra čia prašmatnumo. Bet gal jos, pušelės, būtent todėl čia tokios gražios kaip niekur  kitur mano akys nematė. Tačiau, kad jos čia tokios gražios, teisybei nepakanka. Ji reikalauja gauti sutikimo, kad pušelėms su vardais būtų leista čia būti, kad neduok Dieve, tai nebūtų pavadinta tremtimi. Todėl ir noriu gauti tokį sutikimą, ir pirmiausia, Julija, jo prašau tavęs- leisk įvardinti (ar pakrikštyti) Jums patikusią pušelę savo vardu.. Suprantu, kaip tai atsakinga, nes kai esi šalia, visko daug - net ir ginčių, barnių, gal net nemeilės, kuomet pykčio priepuolyje ji atrodo tokia stipri, kad:

“tūkstančiui metų į priekį
užtaisyta lyg automatas“

Jūsų sutikimas turėti ant Karlonų aukštumėlės Julijos pušelę man labai svarbu ir pirmiausia gal, kad būtų drąsiau prašyti kitų. O kad tai daryti sunku, jau patyriau - neišdrįsau prašyti Giedrės, Ramunėlės, Ramunes. Pats nelabai suprantu, iš kur tokia drąsa dabar. Gal sakau, tą nuostabi katė padėjo? Perduokite jai linkėjimus ir pasakykit, kad šalia Ramunės ir Melisos parašų palieku ir savo: "Julijos kate, visus valdanti, padėk žmonėms įgyvendinti jų gražiausius sumanymus".