Atėjo metas, kai atsiveriantį save lig nuogumos – iki karaliaus, iki valstybės –
(Dviejų
AŠ raidžių tvariny
sutilpusi valstybė Ašašai)
pradėjau jausti, kad sopa vis labiau, skaudžiau. Kad karalius – nuogas, ne naujiena. Karalystėje, matyt, galima tokio savęs ir nematyti, tačiau kai esi nuogas bažnyčioje, o Dangau!, nereikia man tavęs, jeigu reikėsią būti ir ten, kaip čia. Pasijutau, kad noriu greičiau išeiti. Tačiau ir vėlgi, kaip be priežasties išeiti, jeigu esu vežėjas? Ar ne dėl to karieta ir buvo sudaužyta, kad... Na, tikrai? Kokios priežastys kažką privertėją ją sudaužyti? Suprantu, kad kitiems, tarkim, praeinantiems, tai gali atrodyti menka, smulku, nereikalinga apie tai kalbėti. Na, o man, karietos vežėjui, su botagu joje išgyvenusiu, atrodytų, irgi nedaug, tik šešetą metų, betgi ar neakivaizdu, kad kartu su ja ir aš daužtas. Ir, beje, ar ne ta pačia lemtimi?
Mintis, kad kažkas apdalijo tuo pačiu likimu ir mane, kaip karietą, aiktelėjo kaip nauja ir vis daugiau įpareigojanti. Atrodė, kad sugebu, sugebėsiu užsimiršti ir nepaisyti, kad karalius nuogas.
Atrodytų, o Dieve, kaip tylu...
Tačiau tiktai atrodo taip – – –
Kalnai ateina, okeanai suplaukia,
Rytai ir Vakarai, Pietūs ir Šiaurė
Ant vieno mažo akmenėlio sėdi
Kaip laikrodžiai gyvenimui ištikimi.
O AŠ?
– Viskam ateina laikas, Pranuci.
Gerai, tegu ateina, kaip nors ištversiu, – pagalvojau. – Reikia manyti, kad Viešpats tikriausiai
su manimi ir nenumes kaip skuduro bažnyčioje. Tačiau ir pats nesismulkink, – patariau pats sau. Man labai reikėjo, kad tokio manęs savo mintyse neišgirstų Butgailė. Tai buvo vienintelė, kaip manėsi, priežastis, kuri dar mane niukino išeiti iš bažnyčios. Dabar priežasties neliko. Nuogas ne tik karalius, nuogas ir Adomas.
– Tokia šio eksperimento programa, Pranuci. Nemanyk, kad man visokį šlamšta girdėti ar matyti įdomu, – sužinojau iš Butgailės.
– Taip, taip, aš suprantu, – pamąstydamas atsiliepiau jai, bet tai nereiškė abejingumą, nepaisymą, kas vyksta šalia ar toli. Tačiau ir dabar labiausiai knietėjo įsižiūrėti į save, pasidairyti po aplinką, kurioje pirmą kartą pajaučiau atbundančią atmintį. Apsidairiau po bažnyčią, atidžiau įsižiūrėdamas į publiką sutelkusius žmones, ir ne be smalsumo ieškojau, kad gal pamatysiu ir Balsą, o gal ir Archilochą, kurio eilėraštį „Sau pačiam“ nematomas Balsas man tąkart padeklamavo, bet tai netrukdė jam žinoti, kad (cituoju):
– Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į kurį tik pats, padedant Dievui, galėsi atsakyti.
– Galėsiu atsakyti? –suklusau. Padedant Dievui? – dar labiau suklusau ir supratau, kad ateina poreikis ir galvoti, mąstyti: ką tai galėtų reikšti?
Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na... jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
Praėjo metai. Kiti. Dar kiti. Praėjo dešimtmetis. Labai tikiu, kad dar po poros metų į akis dirstelės ir antras dešimtmetis. Aš kvėpuoju ir jaučiu, kad vis daugiau atsiranda ryžto pasakyti, jog ne tik kvėpuoju, bet ir gyvenu..
– Gerai, šiandien pakaks, vežėjau. Kelk kepurę ant galvos ir šliaužiam atgal, – nesidrovėdama bažnyčios paėmė mane Butgailė už parankės, o aš žinojau: Ji drąsi. Drąsesnė už mane. Savarankiška. Ji savarankiškesnė už mane. Ji iš matriarchato epochos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...