Tenorėjau gyvent, kaip gyvena
Gėlės, kregždės, akmuo ar skruzdė.
Ir kasvakar per dieną pasenęs
Tik gyvenimui maldą šnabždėt –
Širdimi, akimis...
Argi balsas
Yra tai, ką išgirsta jisai?
Štai todėl aš ir vėl pasimelsiu:
Pailsai, ak, brolau, pailsai...
Ir paguosiu ant slenksčio prisėdęs,
Vėl paliesdamas veidą nakties –
Kol nutirps rausvos vakaro pėdos,
Praeitis miglos skraistę užties.
Kai neskirsiu – kur smilga, kur uosis,
Kur dangus, o kur žemė kieta...
Ir ilgai, dar ilgai nemiegosiu,
Kad žinočiau – netampa juoda
Ta naktis, kurios plaukus paglostau
Žvaigždėmis – mėlynai mėlynai...
Ir sudėsiu, kas buvo, į bluostą,
O kas bus – pasiliks amžinai
Tau, gyvenime, –
Medžiui ir paukščiui,
Saulei, pievai...
......................................................................
Juk aš – tik žmogus
Gimęs tam, kad tavęs visad laukčiau
Ir palikčiau vien tau, kas brangu...
2017 liepos 3 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-07-08 12:05:17
Puiki "senatvinė" lyrinė kalba...
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2017-07-07 22:50:19
Ačiū. Eilės vertos tapti himnu gyvenimui.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-07-07 13:03:20
labai gražu...priglausiu
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-07-07 11:57:57
Verčia mąstyti apie gyvenimo esmę, puikios eilės.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-07-07 10:55:41
Vaizdingos, puikios eilės. Norisi skaityti ir skaityti.
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-07-07 10:10:50
Gyvatės žaviausios!}