Tenorėjau gyvent, kaip gyvena
Gėlės, kregždės, akmuo ar skruzdė.
Ir kasvakar per dieną pasenęs
Tik gyvenimui maldą šnabždėt –
Širdimi, akimis...
 
Argi balsas
Yra tai, ką išgirsta jisai?
Štai todėl aš ir vėl pasimelsiu:
Pailsai, ak, brolau, pailsai...
 
Ir paguosiu ant slenksčio prisėdęs,
Vėl paliesdamas veidą nakties –
Kol nutirps rausvos vakaro pėdos,
Praeitis miglos skraistę užties.
Kai neskirsiu – kur smilga, kur uosis,
Kur dangus, o kur žemė kieta...
 
Ir ilgai, dar ilgai nemiegosiu,
Kad žinočiau – netampa juoda
Ta naktis, kurios plaukus paglostau
Žvaigždėmis – mėlynai mėlynai...
 
Ir sudėsiu, kas buvo, į  bluostą,
O kas bus – pasiliks amžinai
Tau, gyvenime, –
Medžiui ir paukščiui,
Saulei, pievai...
......................................................................
 
Juk aš – tik žmogus
Gimęs tam, kad tavęs visad laukčiau
Ir palikčiau vien tau, kas brangu...
 
2017 liepos 3 d.