Pabeldė...
– Kas būsi?!
– Šuo. Šuva, – atsakė

– Baik juokinti save,
o aš šį jausmą pamiršau.

– Ir vis dėlto atidaryk duris, žmogau.
Esu aš toks, kokį sakau
ir Kandžiui pažadėjau būti tavo tarnu.
Galėjau, žinoma, ateiti pas tave sapne,
bet pro duris – arčiau.

Išnyko durys,
akyse tamsos nebuvo 
ir nebijojau egzistencijoje pasilikti, kai žinai,
kad taip nėra, negali būti.
Betgi po skrydžio kosmose
ir Jurijus Gagarinas pasakė,
nežinantis, kas jis yra –
pirmas žmogus, ar paskutinis šuo.

Padavęs ranką, nejaučiau, kad šunį sutinku,
Tačiau, – o Viešpatie! –su juo panašūs.
Sustojus priešpriešais atrodė, kad žiūriu sau į akis
ir nežinau, ar tyčia, ar netyčia pasakau: 
– Jeigu šiandien man reiktų mirti,
galėtumei gyventi už mane.

– Ne karšyti tavęs čia atėjau.
Kažkaip protinga pasidarė atsiminti,
išvaikščiotą Savęsp –
kaip darbą į rankas paimti, kaip šaukinį:

bent iš pradžių neklausk kam šito reikia,
o daryk, lipdyk, išminkyk molį taip,
kad jis ir dvasiai, ir akims
peizažais susiverptų į paveikslą Aš.