Kiek metų praėję, kai pirmą kartą išgirdau Archilocho vardą? O pavardė? Kažin, kokia jo pavardė? O gal, – šypteliu mintyse, – tuomet žmonės be pavardžių? Bent jau graikai, gyvenę su Archilochu septintame amžiuje prieš Jėzų Kristų. Tačiau jis, Archilochas, man pirmą kartą tiek ir buvo reikalingas, kad geriau atsiminčiau susitikimą su Balsu. Ir toks dalykas atrodęs natūralus, teisingas, tačiau dabar? Kai bažnyčioje?
  Dabar atrodė teisingiau sakyti, kad juos abu, Archilochą ir neįsivardijusią personą, kurią vėliau savavališkai įvardijau Balsu, susitikau esančius kartu. Ir abu pirmą kartą. Gal todėl dabar ir dingtelėjo: betgi tai irgi įdomu. Įdomu tai, ar girdi, Butgaile?
  Butgailė atrodė truputį apniukusi. Matyt, žinojimas, kad šituose rėmuose būta Švč. M. Marijos paveikslo, daug džiaugsmo neteikė. Taip, taip vis labiau savo nuotaika, nusiteikimu darėsi primenanti Švč. Mariją iš Pivašiūnų, kai ji su Jėzumi Kristumi ant rankų.
  – Bet ar matai, vežėjau, kad bažnyčia darosi į turgų panaši.
  Tylėjau. Regėjosi, kad patylėti geriau, bet kaip sustabdyti save mintyse, dvasios judėjime. Kaip? Kur tas Dievas, katras taip  galėtų  padaryti? Galbūt  tokiu sugebėjimu labiausiai galinga Amnezija. Tačiau atrodo, kad ir ji nesugeba  užtemdyti mano atminties.  Dieve, patikėk, aš vis geriau atsimenu. Vis geriau, geriau, geriau. Jau ir  šventes  atsimenu.

Jūs klausiate:
– O kas toliau,
Kai Pivašiūnų Marija
Nusišvietė ant sienos
                kabančiam paveiksle?

Ji sūnų padavė man į rankas,
Išėjo iš paveikslo rėmų
Ir buvome kambaryje trise,
O rėmuose lingavo
                        liūdinti delčia.
Pasakė Marija:
– Jau netikėjau, kad yra
Žmogus, dar galintis
Priglaust mane
Kaip moterį,
Kaip motiną
Ne nupieštą,
O – gyvą.
Žinau,
Net rožinio nebeturi,
Malda nevargina tau lūpų,
Tačiau kuomet bažnyčia
Suskamba širdy,
Tai nuostabu,
Kad niekas TEN –
(Net nusidėjėliai!) –
Neklūpo.
Neįprasta šventiesiems,
Prisiglobusiems mene,
Bažnyčiose matyt išdidų žmogų.
Gal bus diena,
Kai grįš jie iš dangaus,
Palikę nuovargį ramybės,
Statulų marmurą,
Paveikslų rėmus.
Ir bus palaiminti,
Su duona ir druska,
Su vandeniu ir vynu.
Į namus atgal parėjus.
O šį paveikslą, kur delčia
Daug metų supo sūnų ir mane,
Tau atminimui dovanoju.
Jeigu turi kavos,
Su tavimi išgerčiau jos mielai,
Na, o ir sūnui
                  Jėzui Kristui
Gal koks skanėstas burnai atsiras.

  – Ir tave atsimenu, – tariau žmogui iš Griškabūdžio. – Nežinau, gal ir tu nenori, bijaisi, kad parodyčiau į tave sakydamas vardą...
  – Betgi bažnyčia čia... Kad ir karietos, bet bažnyčia, o ne tavo dviejų kambarių butas, – nutraukė mano šnabždesį jis. 
  – Taip, taip, bet su trimis langais į šviesą. Su kavos kvapu. Sakau, ir tave iš ano laiko atsimenu, ir tavo  pasakytus man žodžius, o ne tik:
 
Kava pakvipo kambarys
Ir džiaugsmas sklendė –
Atėjo Marija.
Atėjo jos sūnus.
Atėjo į namus Nuliūdusiųjų šventė.

  – Ne, Pranuci, savo vardo nebijau. Dabar ir pats netikėtai atsimenu tai, apie ką iš anuomet šneki. Rašyk, Pranuci, skambink, kad žmogus iš Griškabūdžio esu Aš ir mano vardas – Jonas. Kad Šnekorius, tai irgi tiesa. Betgi, et, dar suspėsim apie tai, o dabar rašyk, jog sakiau, kalbėjau, džiaugiausi ir liūdėjau, kad, ot, gera būtų, jeigu taip vienas kitą, kol gyvi, išmoktume pagerbti, kaip gerbiame paveikslus, statulas ir mirusius, tuomet nereiktų švenčių liūdintiesiems ir pragaras (kaip danguje, taip ir žemėje) patirtų krizę. Gerai, vežėjau, kad susipratai, o ir prakalbinti pavyko tą, kuri norėtų būti tarp žmonių. 
  – O! Pivašiūnai... Daug man senelė apie juos pasakojo. Ji po visą Lietuvą yra keliavusi, nes darbas buvo toks – tikrinti pieno kokybę visoje Lietuvoje, – pašnabždėjo jau į paną įaugusi gražuolė.
  – Kaip kritikams – tikrinti mudviejų kokybę, – šnabždėsiu atsišaukė ProEzija ir pasaugojo: – Jeigu bažnyčioje nebus tvarkos – negerai bus. Esi karietos vežėjas, Pranuci, ir ne kam, o tau už tai reikėsią atsakyti. Tvarka mums irgi labai rūpi. Ir žinai – kodėl. Kritika dar ne, o tu – žinai, nes karietos vežėjui labiau reikalinga žinoti negu jai ar, tarkim, Seimo nariui Petrui Gražuliui.