Santrauka:
Paprastai mano eilėse pasigendama optimizmo. Bet kartais... :)
Žvelgi aukštyn –
Mėnulis gyvas! –
Dangaus atsiveria duris...
Tuoj sidabru pražys alyvos
Ir kekėmis į delnus kris.
Galbūt palies net tavo skruostą
Valdovas sapno bei nakties
Ir plaukus žvaigždėmis paglostys,
Ant upės kilimą paties.
Juo bėgsi tu iki pat ryto –
Tarytum vėjo pakelta,
Vandens tėkmė nespės pavyti,
Nes juk gimei ir vėl kita –
Per daug aukštai virš Žemės stovi,
Per daug arti plauki Dangaus...
Mes esam du, todėl dvi srovės
Tik dvigubai stipriau pagaus
Verpetais meilės bei troškimų
Ir skardį nevilties paplaus...
.................................................................
O liūdesys nugrims aprimęs
Lig dugno užmaršties gilaus...
2017 birželio 28 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-06-28 21:23:03
tikras. glaudžiu.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-06-28 13:01:33
Puikiai...priglausiu
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-06-28 10:42:26
Klasika...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-06-28 10:24:43
Puikios eilės.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-06-28 10:09:51
Nuostabus sapnas. Optimistiškas.
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-06-28 10:03:37
Aukščiausiai!
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-06-28 08:22:34
Toks tikrai – vėjo pakeltas :)
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-06-28 07:54:42
Eilėraštis aistringai gyvas, ...manau meilei dugno nėra :)