Žvelgi aukštyn –
Mėnulis gyvas! –
Dangaus atsiveria duris...
 
Tuoj sidabru pražys alyvos
Ir kekėmis į delnus kris.
Galbūt palies net tavo skruostą
Valdovas sapno bei nakties
Ir plaukus žvaigždėmis paglostys,
Ant upės kilimą paties.
 
Juo bėgsi tu iki pat ryto –
Tarytum vėjo pakelta,
Vandens tėkmė nespės pavyti,
Nes juk gimei ir vėl kita –
Per daug aukštai virš Žemės stovi,
Per daug arti plauki Dangaus...
 
Mes esam du, todėl dvi srovės
Tik dvigubai stipriau pagaus
Verpetais meilės bei troškimų
Ir skardį nevilties paplaus...
.................................................................
 
O liūdesys nugrims aprimęs
Lig dugno užmaršties gilaus...
 
2017 birželio 28 d.