Užmiegu paukščiams vakarui čiulbant,
Prabundu, paukščiai čiulba rytams,
Jų giesmė tarsi magiškas burtas,
Kad paklustų diena vakarams.
Paskubėki, brangioji, į guolį,
Jau sušildyta tavo vieta,
Aš myluosiu saldžiai ir maloniai,
Kol nutils paskutinė paukštelio daina.
O kai akys išvys dienos šviesą,
Aš jau būsiu toli nuo tavęs,
Sužinosi tada visą tiesą,
Ką jauti, kai nėra manęs.
Aš žinau, tu liūdėsi ir lauksi,
Rasiu pėdas pakrantės smėly,
Tu tikėk, pas tave aš atplauksiu,
Kai žuvėdros ims šaukt pajūry.
Tu stovėsi laiminga ant molo,
Plaksis vėjyje šviesūs plaukai,
O saldume švento laukimo,
Tarsi laumių ištiesti tinklai.
Pajutau aš tave, mano meile,
Visu kūnu, dvasia ir žinau,
Kad pasauly nėra kito kranto,
Kurį trokštu matyti labiau.
poeta
2017-06-27 13:01:20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-06-28 08:27:13
Jausmingas ilgesys...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-06-27 14:55:26
Jausmingai išsakyta susitikimų ir išsiskyrimų mintis, juo labiau jūros fone...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-06-27 14:08:22
Perskaičius tokias jausmingas ir šiltas eiles net baltas pavydas pakuteno padus. Beje, išmokau džiaugtis kitų laime. Kai matau kitus laimingus, tai ir mano bėdų našta tarsi palengvėja.