Aš išeisiu tau nieko nesakius
Akmenuotu bedugnės kraštu,
Neberasi manęs saulei tekant
Tarp šilkinių nakties apdarų.
Liks brydė per žaliuojantį lauką,
Takas ves, kur nuėjo širdis.
Atsilieps pelkių monai į šauksmą
Raganėlei pilkom akimis.
Atsidus mylimoji pavėjuj,
Plauks tolyn debesų gniužulai.
Liksi vienas, suprasi – mylėjai,
Ir sugriovei daugiau, nei statei.
Nebedegsiu užgesusių žvakių,
Nepaliksiu net meilės laiškų...
Ir išeisiu tau nieko nesakius
Tekant saulei bedugnės kraštu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis
Sukurta: 2017-06-27 23:29:07
Nuostabios eilės... jaučiuosi taip, lyg Jūs pasakėt tai, ką pasakyti man nepavyko :)
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-06-27 23:23:15
labai gražu
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-06-27 20:53:41
nuostabi lyrika
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-06-27 13:56:54
Stipru.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-06-27 10:25:29
jausminga, jei nebėra vilties tenka išeiti.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2017-06-27 10:20:32
lengvai susiskaitė...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-06-27 02:31:56
Yra galimybė slystelėti...