Aš išeisiu tau nieko nesakius
Akmenuotu bedugnės kraštu,
Neberasi manęs saulei tekant
Tarp šilkinių nakties apdarų.
 
Liks brydė per žaliuojantį lauką,
Takas ves, kur nuėjo širdis.
Atsilieps pelkių monai į šauksmą
Raganėlei pilkom akimis.
 
Atsidus mylimoji pavėjuj,
Plauks tolyn debesų gniužulai.
Liksi vienas, suprasi – mylėjai,
Ir sugriovei daugiau, nei statei.
 
Nebedegsiu užgesusių žvakių,
Nepaliksiu net meilės laiškų...
Ir išeisiu tau nieko nesakius
Tekant saulei bedugnės kraštu.