Santrauka:
Tik antras eilėraštis iš viso to, ką esu parašęs, kur... persikūniju į moterį :)
Tenorėjau tau būt atvira –
Nelaikyk, leisk šią naktį išeiti.
Vakaruos švies žvaigždė Venera –
Tai, kas liko iš tavo mergaitės.
Per tamsu, per aukštai, per toli
Ir atvėsę per daug, netgi šalta...
Jos šviesa vos melsva – nebyli.
Leisk išeiti vienintelį kartą.
Suprantu – tavo kelrodė ji
Tamsoje – liūdesys kada juosta,
Kada praeitį mūsų veji
Į vaivorykšte spindinčią juostą.
Juk nebuvo tokios – tu žinai.
Negali patikėti – nebuvo...
Rėmė dangų vilčių milžinai
Su vaškinėmis kojomis. Griuvo...
Net ir tuo patikėt negali –
Dar sieki nepasiekiamo skliauto,
Kur tiktai debesėliai keli
Nepagaunamą vėją vis gaudo.
Bet galiausiai pavargę iširs,
Nes save jie apgauti norėjo.
.....................................................................
Tad šią naktį paleisk mane ir
Leisk išeit, nors seniai aš išėjus...
2017 birželio 26 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2017-06-26 20:13:40
Ačiū, kad tai pasakėte subtiliai ir neužgaunančiai, kaip mes, moterys, ir turėtume pasakyti...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-06-26 14:43:00
Geras įsijautimas... Visad kalbi JAI, tai juk turi ir moteris atsakyti...
Ir paskutinė eilutė tokia gili...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-06-26 13:24:11
puikus persikūnijimas, įtikinot
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-06-26 11:18:22
Venerologiška!}
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-06-26 09:23:44
Eilėraštis - tie namai, kur visuomet grįžtama...
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-06-26 08:01:51
paleisk mergaitę... paleisk...ateis moteris :)