Nuo kaktos nusibraukime tylą,
Tartum nuojautą blogą ir vėsią.
Virš galvos liaunos smilgos pakyla,
Net dangaus, rodos, pėdas paliečia.

Pakutena švelniai seną debesį,
Išsklaidydamos įvaizdį rūstų.
Prisiglauskim prie pievų – kas dedasi
Po gelėta oda – trokštu justi.

Ir matyti, kaip vėjas krūtinėn
Atsimušęs sujudina kalnus,
Kuriuos šimtmečiai nešė ir pylė,
O pakalnėse – vandenys sraunūs.

Nesakyk, kad jų gurkšnis beskonis.
Ir bespalvės vis skubančios bangos...
---
Ant piliakalnių – kryžiai ir žmonės.
Ir už smilgas aukštesnės jų maldos…

2017 m. birželio 25 d.