Smilgos ligi dangaus
Nuo kaktos nusibraukime tylą,
Tartum nuojautą blogą ir vėsią.
Virš galvos liaunos smilgos pakyla,
Net dangaus, rodos, pėdas paliečia.
Pakutena švelniai seną debesį,
Išsklaidydamos įvaizdį rūstų.
Prisiglauskim prie pievų – kas dedasi
Po gelėta oda – trokštu justi.
Ir matyti, kaip vėjas krūtinėn
Atsimušęs sujudina kalnus,
Kuriuos šimtmečiai nešė ir pylė,
O pakalnėse – vandenys sraunūs.
Nesakyk, kad jų gurkšnis beskonis.
Ir bespalvės vis skubančios bangos...
---
Ant piliakalnių – kryžiai ir žmonės.
Ir už smilgas aukštesnės jų maldos…
2017 m. birželio 25 d.