Akmuo gerai rimuojasi su žodžiu piemuo, gal net šekspyriškan sonetan toks rimas įtilptų. Bet man akmuo – toli nuo poezijos, nors esu savo eilėse jį paminėjęs. Kažkada, gal 1978 metais, ,,Jaunimo gretos“ išspausdino mano eilėraštuką su eilute apie akmenį, kuris yra miręs. Kai KGB pradėjo sekti mano mintis, jie ir visokiomis mirtimis mane gąsdino, nekrofilija dažnai mane girdė ,,vaišino“, tai ir... akmenis pradėjo mano kelyje dėlioti. Antai – jau Lietuvos laikais – padėdavo akmenį net labai judrioje vietoje – prie pat Antakalnio žiedo. Eidamas ryte į darbą, tą akmenį, didumo kaip kopūsto galva, vis pamatydavau kai skersai gatvę žengdavau, ir dėl to labai susinervindavau. Toks pyktis apimdavo, kad rodėsi, apspjaudyčiau KGB srutoms snukius, kurie tyčia kelyje man akmenį padeda. Bet nervus į konservus. Yra, kurie sunkiai nusikalsta – kankina mane per atstumą.
O kai į darbą eidavau per namais neužstatytą slėnį, tik elektros linija per jį eina, tai ant tako man padėdavo seną padangą. Aš ją numesdavau tolyn, bet kitą rytą vėl rasdavau ant tako. Būdavo aišku, kad ir tai skirta psichologiniam manęs ėdimui. Toks pyktis apimdavo, kad, rodos, ant kaklo užnerčiau tą padangą tam, kuris ją čia dėl manęs padėjo. Beje, susinervinimą KGB gaujelė kartais dar ir bangomis padidina, paveikdami mano galvą savosiomis kenkėjiškomis bangomis. Jų aparatūra turi ir tokią galimybę.
Pasitaikydavo, kad dėl manęs akmenų visą krūvą atveža ton vieton, į kurią aš anksto suplanuoju ateisiąs. Šitaip atvežė akmenų buvusioje mano draugo sodyboje, Studentų gatvėje Vilniuje. Pas tą draugą dažnai lankydavausi be progų ir visomis progomis, kol jis ten gyveno. O kai išsikėlė, namą nugriovė. Ir liko tik senas klevas, praeitį liudyti. Visą laiką mėgstu ateiti ten, kur kažkada būta, mokytasi ar gyventa. Todėl ir į šią sodybvietę vienąkart, ilgai rengęsis, atėjau. Ir radau prie klevo atvežtą ir išpiltą krūvą akmenų. Niekam kitam, o man, mano apsilankymui čia ,,pažymėti“ akmenų, dovanokit, KGB srutos, atvežė. (Atsiprašau už smarkumą; nes srutomis vadintini nusipelno tik tie, kurie mano mintis sekdami, kankina mane kankinimais bangomis, per nematomąjį atstumą.).
 
Sujaudino, tik jau visiškai kitaip, pozityviai sujaudino, akmenys, kuriuos... surinko mano seneliai. Dar prieškaryje surinko. Aš tuos akmenis aptikau atsitiktinai. 2000-aisiais metais. Mano mama atgavo savo tėvų žemę, ir aš užsimojau ženklinti atgautos žemės ribas, įkasdamas vienur kitur metalinį strypą kaip ženklą. Sklypo riba ėjo ir per balą. Priėjęs pabalį, balos krantą, ir radau ant jo gana didelę krūvą akmenų, labai seniai supiltų. Greitai supratau, kad juos čia sunešė mano seneliai Vaivados. Rinko akmenis, kad šie netrukdytų lauką arti ir derliui derėti, ir metė čia, balos pakrantėje. Krūva paskendusi augalijoje, bet man pavyko ją pamatyti. Sustojau ilgam pamąstymui ties ta akmenų rietuve, su meilės jausmu įsivaizduodamas savo senelių sunkų ir prakaituotą darbą ir darbštumą. Daug akmenų. Šie akmenys yra man tarsi ir nebaisūs, nes juos laikė savo rankose mano seneliai. Kurių gyvų matyti neteko.
Man ir pačiam teko akmenis nuo laukų rinkti. Nuo tos pačios žemės, kuri prieškaryje priklausė seneliams. Rudeniop, kai kolūkio brigadininkas mano tėvą pavarė eiti rinkti akmenų, už jį nuėjau aš, buvau jau tam pakankamai suaugęs. Šiame laukininkystės darbe reikėjo eiti paskui vežimą, ir pamačius akmenį, įmesti jį vežiman. Kai jau pririnkdavom akmenų nemažai, išversdavom juos lauko gale, kur ilgainiui jie apaugdavo samanom ir žolėmis. Bet tam prireikia daug metų.
Dabar ir akmenys pasidarę reikalingesni. Atvažiuoja nepažįstamieji su priekabėle ir ją prisimetę akmenų, nuvažiuoja nežinoma kryptimi.
 
Iš akmenų susidėjo mano 2013 metų vasara, atostogos kaime. Tai buvo vasara, kai KGB gaujelė bangomis mane kankino labai sunkiai, sunkiu kankinimu, kankino kasdien, ir net daugiau kaip pusę atostogų dienų. Įjungdavo kankinimą anksti ryte ir išjungdavo tik užmingant vakare. Visaip mąsčiau, ką man daryti, kad kankinimą jie išjungtų. Desperacijos apimtas... puoliau dirbti fizinį darbą – vežioti akmenis. Mat tėvų sodyboje stūksojo akmenų krūva ne nuošalumoje, bet pačiame kiemo viduryje. Nutariau karučiu pervežti tuos akmenis į kiemo nuošalę. Daug vilties dėjau į šį darbą, nes prisiminiau kažkurį ankstesnį vasarojimą kaime. Tada parvažiavęs atostogauti, griebiau ,,družbą“ (taip kaime vadina motorinį pjūklą) ir ėmiau šniorinti sodyboje priaugusius laukinius medžius ir medelius. Norėjau, kad augtų tik vaismedžiai, nes sodelyje jau buvo džiunglės. Gaujelė šia proga – kad darbo griebiausi – manęs kankinimą išjungė ir aš laimingas per visas atostogas retinau tirštai priaugusius medžius, visą sodybą gožiančius. Ką nupjaudavau, paversdavau į malkomis, ir net į malkinę sumečiau.
Tad ir akmenis minėtą 2013 vasarą pradėjau tampyti į nuošalę, nes tikėjausi, kad gal tokiu atveju kankinimą išjungs. Deja tie niekšų niekšai kankinimo neišjungė. Pervežiau visus akmenis, o savijautos pagerėjimo nesulaukiau. Išjungė tik vėliau.
 
Man įdomi akmenų istorija. Ji labai ilga tuo požiūriu, kad akmenys, kuriuos laukuose matome, yra labai ilgą kelią nukeliavę. Jie, ledynmečiui tirpstant, yra atriedėję net iš Skandinavijos. Ilgą kelią beriedėdami jie ir suapvalėjo, nusišlifavo į smėlį ir žemes. Taigi svarbu, kad kokia nors Norvegija nepareikštų noro atsiimti iš jos pas mus atriedėjusių akmenų. Netektume ir legendinio Puntuko, ant kurio iškalti lakūnai Darius ir Girėnas. Beje, juos iškalė skulptorius Bronius Pundzius. Vokiečių okupacijos 1943 metais. Neužkliuvo okupantams šis darbas.
Kaip neprisiminsi, kad Amerikoje yra didžiulė uola, ant kurios iškalti šalies prezidentų bareljefai.
 
Neknygiškam užsigardžiavimui apie alkotesterį: Sovietmečiu, atsimenu, šitaip nustatydavo samagono stiprumą: papildavo ant stalo balutę ir uždegdavo ją. Jeigu samagonas stiprus, tai ta balutė degdavo melsva liepsnele, o jei ne, tai ne.
 
Vilnius, 2014.XII.26