Paveikslas, apie kurį pakalbėjo raidė B (Kandžius padovanojo didelį didelį paveikslą), buvo čia pat, tik labai išbarstytas ir man net į galvą netoptelėjo, kad jis čia yra. Kad taip gali būti. Tačiau jis buvo. Buvo, beje, ir daug kitų daiktų, kurie išbarstyti kaip Kandžiaus padovanotas didelis paveikslas ir todėl, kaip ir jis, mano nepamatyti. Gaila tik, kad negebu įtaigiau apie tai pasakyti. Būtent įtaigiau, geriau, negu daug kartų tai bandyta padaryti. Žodžiai yra, išsišviečia ir iš popieriaus, ir iš ekranų, bet neatrodo, kad išgirsta, kad suprasta, jog neretai protingiau, apėjus duris, ateiti pro langą, pro kaminą, arba, tarkim, prasismelkti pro sieną. Kiti vos išgirdę, kad tokie dalykai ne iš pasakų, kad tai realybė, žiūrėk, jau paskuba sušelpti psichinių  ligoninių adresais ar kviečia greitosios pagalbos mediciną.
  Man tai kasdienybės dalykai. Tačiau tai  nereiškia, kad nepasitaiko nesmagių nesusipratimų. Sakyčiau, kartais netgi labai  nesmagių. Neįtikėtina, kad atėjęs su Butgaile į karietą, nebūčiau pamatęs nemenkai susiėjusios publikos. Vieną, kitą personą ir – tik tiek. Tenka  suklusti ir visaip pamąstyti, kodėl taip atsitikę. Viena priežasčių, kad, galbūt, kai materija ne taip išdėliota, nebūtina, kad ji įsimintų, būtų pastebėta, juolab įvardinat konkretų reiškinį: Praną – Pranu,  Vytą –  Vytu, ir nesvarbu ką, kai daiktas ar reiškinys  išmėtytas, išparceliuotas dalimis. Mandriau tariant, neverta kelti erzelį, jeigu materija nepasirūpina dėmesiu sau. Kita vertus, gal ji sumaniai pasirūpina savimi taip, kad sugeba ir būna taip, lyg jos nebūtų. Ir vis dėlto neįtikėtina, kad atėjęs nebūčiau pamatęs nemažos publikos. Tačiau  dar labiau neįtikėtina, kad atėjęs į bažnyčią nebūčiau jos pažinęs ir rodyčiau kaip į karietos pasostę.
  Dar vis manau, kad iki tam tikro laiko aplinkos  materija dėliojosi ir taip, ir kitaip, kol pagaliau atsirado tai, kad liežuvis neapsiverčia pasakyti, ką matau, ar pervardinti kitaip. Teko pakelti ranką prie kaktos ir persižegnoti: Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios
  – Amen, –  atsakė  bažnyčia.   
  – Va kaip. Ėjome į karietą, o...
  – Ėjome į karietą ir atėjome į ją, – pašnabždėjo kaip poteryje Butgailė. Tai Šv. Stepono bažnyčia. Atsimeni?
  Tylėjau. Labai tylėjau.
  – Gal reikalinga išpažintis?
  – Patylėk, Butgaile. Man dabar reikalinga tyla. Tokia, kuomet ir po užmerktų akių vokais šviesu.
  – Arti bažnyčia – toli Dievas, – vėl kaip iš poterėlio pašnabždėjo Butgailė, o aš užsimerkiau ir buvo šviesu šviesu.
  Betgi iš tiesų, tai Šv. Stepono bažnyčia, prisiminiau. Betgi ji ne kur kitur, o pačioje karietoje, – dar prisiminiau. Kada joje buvau? – dar norėjau  prisiminti, bet atmintis išseko.
  – Niekuomet joje nebuvai. Niekuomet, vežėjau, –  už mane pasakė Butgailė. O aš žinojau, kad  ji teisingai pasakė. Ir žinojau, kad ji dar kartą paklaus, ar man nesinorėtų  atlikti išpažintį, ir  žinojau, kad ir kitų esmingai pasakyta: arti bažnyčia – toli  Dievas.

Peizažų  daug.
Vieni ateina, kad galėčiau atsiminti,
kiti įsiskverbia, kad bent akimirkoj išliktų.
Ir vis taip tik todėl,
kad mintys po Visur
kaip Dievas vaikšto.
Jei kam neaišku –
niekuomet  nebus aiškiau,
kad jis šiandieną ČIA.

Renku ir aš po  trupinėlį Visagalį savyje
nokindamas pasaulį begalybės.
Atrodo, netikiu, kad šitaip gali būti
ir vis dėlto – YRA.

Yra mintis, neleidžianti save naikinti,
yra tos galios, kai sparnai
neišskęsti prie paukščio pasilieka,
o paukštis jau – antai! – per tolių erdvę skrenda

  – O toliau? – paklausė Butgailė.
  Neabejojau, kaip labai jai rūpi mano atminties būklė ir kad tai susieję su kovo 10 dienos varduvininkų desanto pasilikimu.
  – Viskas, Butgaile. Daugiau neparašyta.
  – Pagalvok, pagalvok, Pranuci. O dėl išpažinties nesibaimink, tačiau irgi pagalvok, kad gal vis dėlto būtų protingiau, jeigu išpažintį už tave aš  atlikčiau.
  – Viešpatie, už ką tu mane baudi net bažnyčioje, – nesugebėjau nepasiskųsti savyje, o iš ten išgirdau,

O iš toli,
iš už toliausių horizontų,
Žmogus ateina, kryžių neša.
Netarsiu vardo, pavardės,
nes vienas bendravardis jo
nuo dangaus vartų raktais skambčioja,
o jis gi pats – į Karalystę Lietuvos
be išlygų ryžtingai rodo.

Nedingo jotvingiai
ir praeitis tautos sena,
kol dar bent vienas toks yra...

  – Aš dar pagalvosiu apie išpažintį, Butgaile, bet kad tu imtumeisi ją už mane atlikti, na... kaip čia taip? Ar ir tokie dalykai įeina į  eksperimento darbotvarkę.
  – Ne, tokie dalykai neįeina į eksperimento  dienotvarkę. Pamaniau, kad, galbūt, nepasitiki savo sugrįžtančia atmintimi. Mielai pasitarnaučiau. Kai bažnyčioje būnu.