Nežinomi nei Dievo, nei juolab Žmogaus keliai ir lieka nesuprasti jų elgesio motyvai. Jei apskritai tokie kada egzistavo ir egzistuoja. Saulė išviliojo, pavadinsiu ją Dainikos vardu. Neklauskite, kodėl, nes nežinau. Ar visada galite tiksliai pasakyti, kodėl savo vaikus vienaip ar kitaip pavadinote? Tai kokio giminaičio, tai mamos, tėtės vardu ar tiesiog dėl gražaus sąskambio. Taigi saulė išviliojo Dainiką į prekybos centrą. O ką? Manėte, kur prie jūros? Į Nidos kopas ar bent prie Salotės ežero? Kurgi ne. Du kartus per savaitę juk reikia ir Dainikai save pravėdinti, pasirodyti kaimynams. O tai manys, kad ir gyvos nėra. O ji gyvybinga ir gerai krutanti. Nieko geresnio jau sau nesusikuria, pramogas turiu omenyje. Taigi nukulniavo į prekybos centrą. Nei ko labai reikėjo, nei ką. Bet juk sakiau, kad elgesio motyvai dažnai lieka tamsia giria. Pagavusi dar ganėtinai jauno, stotingo vyruko žvilgsnį, Dainika išsitempė visu ūgiu, pakėlė pečius, kaip ją draugės mokė. Vienu žodžiu, pasijuto pamaloninta, nors visai nesuprato, ko tas vyrukas pažvelgė į ją. Gal šiaip iš smalsumo. Bet Dainikai juk nesvarbu. Svarbus tik žvilgsnis. O visa kita kam. Žvitriai pralėkė, susirinkdama, ko taip jau reikia ar gal prireiks, ir suskubo prie kasos. O čia ją, Dainiką, dideliu kelioniniu krepšiu užkliudė jaunuolis. Nepatenkinta atsisuko, norėjo išdrožti pamokymą. Gi jaunuolis jos net nematė. Apsikabinęs merginą, kuri jam tik viena ir egzistavo, o aplink juos tuštuma, net ir prekystaliai, nors pilni prekių. Vis tik Dainika pabumbėjo, kad senatvę stumdyti nedora. Nes ją žmogus tik vieną turi. Kitos tokios nebus jau. Dainika apsisuko, nužygiavo prie šaldiklio su ledais. Na va. Eskimo ledų nėra. Tokių, kaip jos jaunystėje. Teks pasitenkinti tuo, kas yra gausingoje pasiūloje. To nėra, ano nėra, tas ne taip, anas jau visai ne iš jos įprastinės operos. Susikrimtusi Dainika atsiskaitė kasoje kaip pridera. Kur pasidėsi. Viskas kainuoja, už viską reikia sumokėti. Pinigais už prekes, už kieno dėmesį, nesvarbu, koks jis, savęs pamaloninimu ar nusivylimu. Užsidegus žaliai šviesai, perlėkė gatvę įstrižai. Kvailesnio sankryžos reguliavimo dar nebuvo mačiusi ir vargu ar pamatys. Bet va naujiena, pamatė ir priversta lakstyti įstrižai, kad spėtų pereit gatvę. Nieko tokio. Pažinimas juk gerai. Ne šiaip sau nešėsi neleistinai per gatvę. Magėjo pažiūrėt į daugiaaukštį, kurį matomai ruošia tai išgirtai renovacijai. Iš tiesų tai dar tik renčiami pastoliai. Bet va dirba ir šeštadienį ir sekmadienį. Vėlgi nauja patirtis ir naujas pažinimas. Tiek tų naujovių ant Dainikos galvos. Kažkodėl vėl suniurna ant to ją krepšiu stumtelėjusi jaunuolio. Net praeiviai sužiuro. "Na ko dabar, ko? Pati juk mokei draugę imti iš gyvenimo, ką įmanoma dar paimt, neniurzgėti dėl nieko ir ant nieko." Taip, senatvė viena, jaunystė irgi. Tegul jau džiaugiasi tas jaunuolis radęs tariamai tą vienintelę, nepakartojamą, dėl kurios ne nuodėmė ir ką pastumti. Juk peties nenurovė. Prie renovuojamo daugiabučio patenkinusi savo smalsumą, Dainika klestelėjo kieme ant suoliuko. Smagiai lauke suvalgys porciją ledų ir susitaikys, kad visko turi kraitėje po vieną: vieną kūdikystę, vieną vaikystę, vieną jaunystę ir va vieną vienintelę senatvę. Bet užtatai kiek visokios patirties ir kiek visokio pažinimo. Tam jaunuoliui su krepšiu, nieko apart savo paną nematančiam, nė nesisapnavo. Ir vargu ar prisisapnuos. Jei neišmoks aplink save matyti. Bent jau prekybos centre... Dainika pakilo eit namo. „Įdomu, ar ir mano daugiabutį renovuos? Dar viena patirtis ant galvos ar į galvą. Mano daugiabutį." Dainika prunkštelėjo. „Žiū kokia turtinga, visą daugiabutį savo nuosavybėn pasiglemžė. Ką kaimynai pasakys?" Net klevai neigiamai papurtė šakas. Pasiilgusi savo namų jaukumo, Dainika nužingsniavo į ten, kur jos laukė... tyla vienatvėje. Dar viena patirtis, be kurios niekaip neįsivaizdavo savęs.