Kalendoriaus lapelis niekuo ypatingesnis už kitus. Tačiau taip jį tik akimis, tik regėjimu supranti. Linkęs manyti, kad taip labai krutančio, judančio, tokio neramaus sutvėrimo savo nuosavybėje nebuvau turėjęs. Kur padedu, kur palieku jį, tačiau manęs nepalieka. Metai žili, tačiau lapelis jiems abejingas. Lyg be manęs negebėtų išbūti. 
  Jau kurį iš varduvininkų (ar tik ne Naubartą?) buvau girdėjęs tariant, kad, girdi, kosmosas mus apdalijo savimi taip turtingai, kad joks milijardierius negali prilygti savo turtu.
  Apie ką jis taip? – pagalvojau. – Kas tie mes? 
  – O jeigu ne tinginys, jeigu ir pats juo pasirūpini, jautiesi kaip Dievo ausyje. Ha! Ir karietos nereikia, – atsilipė Silvija.
  Ir kalėjime būnat karietos nereikia – pagalvojau, – tačiau Silvijos žodžiai dzingtelėjo ir dingo, o pasakyti (ar tik ne Naubarto?) krapštėsi įsikurti atmintyje. 
  Varduvininkų kalbos turbūt buvo prasmingos, tačiau jos man nedaug rūpėjo. Kaip, beje, ir fasadinė kalendoriaus lapelio pusė, kur tarp Silvijos  ir Butgailės vardų, vietoje puošniai įsitaisiusio  Naubarto vardo, turėjo atsirasti Kandžiaus vardas. Silvija, o ypač Butgailė, atrodė sutrikusios, kad Naubartas dėl savo vardo vietos nesivaržė, nors lig šiol taip neatrodė – didžiavosi, kad vienintelis iš vyrų pagirtas tarp moterų. Ta prasme labiausiai nepasisekė Geraldui. Kalendoriaus lapelyje jis kraštutinis, petys į petį su Emiliu, toliausiai nuo moterų. Man tokie žaidimai neatrodė verti dėmesio, net erzino, tačiau labiausiai erzino antroji, tuščia lapelio pusė, laukianti mano teksto. Iš archyve sukauptų tekstų neatrodė, kad kuris jų būtų priimtinas. Tačiau ką daryti, ką, Kandžiau, daryti, kai reikalingas nepasiduoda parašomas?   
  – Dzieduli, – regisi mintyse girdėjau Kandžių, – Dzieduli, šuo gi esu. Žmogumi būti man taip ir nepasisekė. Popiežius Grigalius tokio į savo kalendorių neįsileis.
  – Betgi tai ne XVI a., o kalendorius irgi ne šventa karvė.
  – Ne šventa, dzieduli, bet Žečpospolitos pagarba Grigaliaus kalendoriui buvo išskirtinė. Nebus smagu žinoti, kad Lietuvos Didžioji kunigaikštystė atsimenama per šunį. Au, au, dzieduli, nebūk naivus. Ir pamąstymais turėtum atidžiau pasirūpinti. Galbūt net paieškant Lietuvos karalystės.
  – Argi nesirūpinu? – užsičiaupiu kalbėti ir vėl neršiu, ieškau tekstų, kurie nebūtų taip lengvai atmetami. Įprotis kalbėti su savimi, kalbėti mintyse niekuomet man netrukdė. Į svetimas ausis tai nenutekėdavo, tačiau dabar...
  – Tačiau dabar, dzieduli, karieta važiuoja, – šalia išgirstu Butgailę. Šypsojosi taip, kad pasidarė truputį  nejauku. –  Karieta važiuoja, dzieduli, – patikino ji.
  Žiūrėjau į ją ir nežinojau, ką pasakyti. Be karietos, o karietoje? Kaip tokį dalyką paaiškinti? Jos pasakymas nebuvo tapatus piršto pakėlimui prie smilkinio, taip diagnozuojant smegenų patikimumą. Tačiau man buvo svarbiau patikėti, jog aš pats žinau, kad karieta važiuoja. Pats. Tačiau baimė, atsiradusi dėl tokio supratimo, buvo didesnė, veiklesnė, ryžtingesnė, ji absorbavo judėjimą, stabdė jį smegenyse ir aš jaučiausi taip, kad... na, trūksta žodžių.
  – Turbūt nesupratai, ką pasakiau. Ar neišgirdai, – pasakė Butgailė ir apgailestavo: – Deja, tai eksperimentinė kelionė. Ir, žinoma, nelabai smagu žinoti, kad ji vis dar eksperimentinė.
  Apie ką ji? – vėl pamaniau.
  – Visi  eksperimentai rizikingi, neretai jie žiaurūs, o kai kurie jų – labai žiaurūs.
  – Nežinau ką pasakyti, Butgaile.
  – Sakyki, kas labiausia rūpi.
  – Tai kad nežinau, kas labiau. Ką tik galvojau, kaip parašyti tekstą kalendoriaus lapeliui, o dabar... Dabar žinau, kad karieta tikrai važiuoja. Jos kelionę pajaučiau anksčiau. Ir ne šiandien, ir ne vakar. Bandžiau atsiminti, kada  būtent, bet tik dabar atsimenu, kad jos kelionę pajaučiau kovo 10 d. Ir tai kaip dukart du yra keturi. Nė mažiausios abejonės. Tačiau kaip parodyti, kad tai ana karieta, kai ji ne ana?
  – Ji ana karieta. Tikrai ana karieta, – patikino  Butgailė, o po nedaug laiko kaip paaiškinimą, kuris man ne ką paaiškino, išgirdau: – Taip, taip, vežėjau, tai  ji, tavo  „Dženė“ įkelta į Savęsp taip, kad ji ir pati labiau būtų panaši į save ir jos vežėjas irgi labiau panašus į save. 
  – Ir Kandžius. Man regis, kad su juo ką tik kalbėjau, bet jo nemačiau.
  – Eime. Reikia bent kiek pasivaikščioti po karietą.
  – Atsiprašau, Butgaile, bet tik ne dabar. Man reikia dar tekstą lapeliui parašyti.
  – Žinoma, žinoma, bet tai nesutrukdys. 
  – Kaip nesutrukdys?
  – Eime, – dar kartą pasakė Butgailė, dabar paimdama už  parankės. – Karieta važiuoja ir ačiūdie, bet ne todėl važiuoja, kad sėdėtume.
__________________________________________________