Santrauka:
Randu kartais „užsimetusių“ eilių. Paprastų kaip 3 kapeikos.
Mažytis niuansas – rytais šešėliai tįsta į vakarus...
Ten kažkur tolimoj atminty
Plaukia laivas į priešingą pusę,
Dūžta veidrody jūros balti
Debesėliai suskaldyti gūsių
Šalto vėjo nuo kranto stataus,
Atsisukusio veidu į kopas...
Kaip seniai aš tave praradau –
Taip seniai, kad surast nebemoku.
Ten kažkur tolimoj atminty
Tekant saulei nutįsta į rytus
Miško medžių šešėliai juodi
Ir migla jau kita įsibridus
Glosto žolę rasotais delnais,
Sidabrinius lašus barsto pirštais...
Kaip seniai tu many gyvenai –
Taip seniai, kad aš būsiu užmiršęs,
Kad kažkur tolimoj atminty
Paukščiai du tenorėjo sau lizdo.
.............................................................
Jie pakilo aukštyn per anksti –
Per anksti, kad galėtų nuskristi.
2014 spalio 25 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-06-14 18:45:26
Tikrai daug likę tolimoj praeity ir vis išplaukia... Malonu skaityti Jūsų kūrybą
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-06-14 14:50:54
daug kas liko toj tolimoj praeity...gražios eilės
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-06-14 11:14:48
Labai patiko eilės.
O kas iš mūsų jaunystėje nesvajojo? Nevisoms svajonėms buvo lemta išsipildyti. Deja, abejotina, ar būtume laimingi, jeigu jos būtų ir išsipildžiusios? Tada per aukštai jos buvo iškeltos.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-06-14 10:47:24
Ne tokios jau ir paprastos... Prislapstyta tarp tų šešėlių užtektinai minties :)