Ji dar galėjo mirusį gyvent priversti,
Nes kartais ir gyvieji –
Tartum užkasti...
Vaivorykštė apjuosusi numintą slenkst
į –
Lietus po saulės kojom...
Deriniai keisti
Kasdien kartojasi, net jeigu to nenori –
Skruzdė ant debesies šešėlio...
Tai – lemtis?
Tvirtai tiki –
Pasaulis turi būti doras
Ir debesį – ne skruzdę –
Širdimi lieti...
Naivuoli vaike,
Viskas, kas paminta kojom,
Ištirpsta, nyksta, blėsta –
Virsta praeitim...
Net stovintys ant žemės nepasiaukoja
Dėl tų, kurie tik buvo.
Tad kodėl kenti
Savajam skausmui vėlei akmenų numetęs?
Nubrėžki liniją –
Lai atminties riba
Pasieks tiktai kamieną tavo metų medžio –
Tekris visi su lapais laikinai kabą.
O tu pažvelk giliau –
Įlįsk į pačią šerdį.
Užčiuopi tankų syvų pulsą?
............................................................................
Tu esi,
Kad pats save galėtumei gyvent priversti
Net savo praradimuose,
Net savo begaliniam ilgesy...
2017 birželio 13 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-06-13 19:54:51
giliai užkabinta, labai tikra ir jausminga...
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-06-13 11:08:05
visa gyvenimo filosofija viename trumpam kūrinyje. tikrai stipru ir įspūdinga.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-06-13 10:57:18
Gražu ir stipru. Jau pirmos eilutės pagavo. Paprastai svorį dedi į pabaigą, o čia privertė suklusti jau pati pradžia.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-06-13 08:47:42
Būna kartais dienų, kai sunku save priversti, atrodo, kad niekas nebeturi prasmės.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-06-13 08:18:27
Stipriai ir įtaigiai pasakyta...