Ji dar galėjo mirusį gyvent priversti,
Nes kartais ir gyvieji –
Tartum užkasti...
 
Vaivorykštė apjuosusi numintą slenkstį –
Lietus po saulės kojom...
Deriniai keisti
Kasdien kartojasi, net jeigu to nenori –
Skruzdė ant debesies šešėlio...
Tai – lemtis?
 
Tvirtai tiki –
Pasaulis turi būti doras
Ir debesį – ne skruzdę –
Širdimi lieti...
 
Naivuoli vaike,
Viskas, kas paminta kojom,
Ištirpsta, nyksta, blėsta –
Virsta praeitim...
Net stovintys ant žemės nepasiaukoja
Dėl tų, kurie tik buvo.
 
Tad kodėl kenti
Savajam skausmui vėlei akmenų numetęs?
 
Nubrėžki liniją –
Lai atminties riba
Pasieks tiktai kamieną tavo metų medžio –
Tekris visi su lapais laikinai kabą.
 
O tu pažvelk giliau –
Įlįsk į pačią šerdį.
Užčiuopi tankų syvų pulsą?
............................................................................
 
Tu esi,
Kad pats save galėtumei gyvent priversti
Net savo praradimuose,
Net savo begaliniam ilgesy...
 
2017 birželio 13 d.