Parašyčiau tau aš tylų žodį –
nesuprasi, neišgirsi niekad,
šitaip švelniai žydi rožės,
šitaip tyliai krinta sniegas.
Parašyčiau aš, kad buvo gruodis,
o pavasarį nulyja lietūs,
buvo vasara žalia, atrodys,
o paskui, kad rudenys užmiega.
Viskas buvo, bet kažkas gal liko –
pėdos, bėgančios ražienom,
ilgesys ant lauko pliko,
rūkuose paskendę dienos.
Ir gyvenimas gal ne skatikas –
daug brangesnis, jei jame – ne vienas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2017-06-13 09:18:53
Tyra čia ir šviesu. Ačiū :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-06-13 03:23:57
Tas tai tiesa, jei ne vienas... :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-06-12 20:29:26
Perskaičiau su malonumu, ačiū
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-06-12 15:13:04
Viskas buvo, bet kažkas gal liko,kai pagalvoji liūdnoka.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-06-12 14:38:28
puikus, vaizdingas sonetas