Parašyčiau tau aš tylų žodį –
nesuprasi, neišgirsi niekad,
šitaip švelniai žydi rožės,
šitaip tyliai krinta sniegas.

Parašyčiau aš, kad buvo gruodis,
o pavasarį nulyja lietūs,
buvo vasara žalia, atrodys,
o paskui, kad rudenys užmiega.

Viskas buvo, bet kažkas gal liko –
pėdos, bėgančios ražienom,
ilgesys ant lauko pliko,
rūkuose paskendę dienos.

Ir gyvenimas gal ne skatikas –
daug brangesnis, jei jame – ne vienas.