nukritau
iš rugiagėlių mėlio
visatai į delną
dulkele smėlio balto
nuo marių gilių

palytėjau
žodžiu visatos
platų delną
nepalikdama įrėžtų
neištrinamų raidžių pėdų

išbučiavau
širdimi tik gimusio vaiko
visą didžią visatą
dūstančią nuo žmogaus
nenuspėjamų pramanų

sutepė
uolūs išmoningi debesys
skrupulingai švarų visatos pradą
lekiu nuo visatos delno
į išsižiojusią bedugnę
dulke tarp kaltų ir skaisčių