Įpratau neklausti, kur Poe ar Pro ruošiasi išeiti, kokiais reikalais ar poilsiu, viešnagėmis užimtos, bet dažniausiai tarytum savaime žinojau. Taip atsitiko ir aną popietę. Dar nepradėjus joms ruoštis žinojau, kad abi išeis į vakarėlį pas Akademix. Tačiau kažkodėl, sugrįžęs atgal į krėslą, ir aš sujudau atsiminti balių. Tą patį patį patį tolimiausią, kurį atsimenu. Neabejoju, kad yra už jį tolimesnių, bet čia kalbu tik apie tuos, kurie atsimena. Pasirodo, kad tolimiausių atsiminimų pakraštyje yra balius, į kurį  buvau pakviestas Anos Pavlovnos Šerer. Tačiau žinoma gi, kad atmintis atminčiai nelygi – būna, kad po vieną vaikštai kaip po bažnyčią –  skambu,  aišku,  suprantama, bet  būna ir kitaip:  žinai, kad buvai, bet ryškesnio vaizdo neišlieka. Mano balius pas Aną Šerer būtent toks – jame daug rūko, miglos, bet jis nebeviltiškas. Nujaučiu, kad pasistengus, pasikrapščius gera viltimi ir tikėjimu, atsiras daugiau atminties, rūke žiebsis ir daugės giedros properšų. Ir dabar vienoje jų smagu matyti Lizą. Ė, ištekėjusi už Balkonskio, tačiau kai  moteris  graži, tai ji visokia graži. Išimtis tik viena: visuomet jaučiu, kai jį, būdama šalia manęs, dar gražesnė.
  – Kiek beatsimenu, Fran, jūs man nuolat rodote gražią pagarbą, – prisimenu jai šitaip kalbėjus man iš 1805 metų Peterburgo.  Nedidelė. Judri. Tuo  pat metu užsiėmusi ir esanti ramybėje. Nuostabi ir jautri dvasiai. Matydamas ją supranti, kad Peterburgą ir jo iškilią visuomenę ištiktų skaudi netektis, jeigu kažkokia dvasia  nepasirūpintų turėti taip mielai sudėliotą grožį moteryje. Būtent  ir todėl dabar, Pro ir Poe išėjus į vakarėlį, mano būklės reikalai atrodo labai nekaip. Kas gali patikėti tokia atmintimi, kai ji nusidriekia toli už savo gimtadienio, toli iki lopšio. Ogi niekas.  Ir aš pats ne išimtis, tačiau leidžiu atminčiai  būti savimi, būti jai  savarankiška ir tuomet  nesunku suprasti, kad ji gali ateiti, atitekėti į mano smegenis iš bet kokių tolių. Ir iš  tiesų lengvai suvokiau, kad su Liza pažįstami anksčiau, pažįstami dar prieš aną vakarą pas Aną  Šerer, kur Lizą patikinau:
  – Miela žinoti, kad jūs vertinate mano  dėmesį. Būna, kai vaizduojuosi savo mylimąją ir ji visuomet labai panaši.
  – Ša, ša! Sergėkitės Andriejus. 0 ir mane  taip pat sergėkit. Jis pavydus, – pakėlė Liza akis, apšviesdama jas šypsena.
  – Jis tikras vyras. Generolas Kutuzovas geba protingai rinktis sau adjutantus. Žinote gi, mudu nevengiame susitikti. Ir jis mane supranta, – prisimenu sakęs Lizai, tačiau – deja, deja – kokie tie mudviejų santykiai su Andriejumi, neprisimenu iki šiol. Dar blogiau, kad be atminties iš ankstesnio laiko palikta ir Liza. Tačiau blogiausia, kad net vakarėlyje menkiausiai atsimenu save. Ir nė žiupsnelio savęs – iki vakarėlio. Ot ir klausiu: kas aš, gražuolės Lizos – pavadintas  Fran? Kokia  mano padėtis anuometinio Šventojo Peterburgo aukštuomenėje? Neigti savo priklausomybę jai man niekaip neišeina. Pradžioje, išgirdęs tokią atmintį, ėmiausi už galvos, klausiausi tvinksėjimo smilkiniuose, dėjau delną ant kaktos, ieškodamas aukštesnės temperatūros, tačiau pakitimų nebuvo. Ką daryti, a? Kaip bent save įtikinti, kad įmanoma atsiminti ne tik įvykius, bet ir savimi paliudyti, kad jau prieš 130 metu iki gimtadienio aš – Sankt Peterburgo pilietis ar bent jo svečias. Ir net, tarkime, įsimylėjęs kunigaikščio Andriejaus Balkonskio žmoną Lizą. Gal net anksčiau, kai ji dar ne jo žmona?
 O Viešpatie, o visi šventieji, o dangau, padėkite! Ir kas manimi gebėtų patikėti, jeigu aš taip viešai, jeigu aš taip per spaudą, jeigu aš taip kad ir per „bobučių radiją“? Kokia dalia tuomet pasibelstų į mano likimą?
  Atvirai prakalbėti dar vis pavojinga; tenka būti budriam, kad nebūčiau valstybės izoliuotas, pasitelkus į paramą bent  jau  Antono Čechovo „Palatą Nr. 6“. Žinoma, šiuolaikinę, modernizuotą. Tačiau man  asmeniškai ši problema tik pradžioje  pasirodė neįveikiama. Tereikėjo atminčiai suteikti laisvę, leisti jai būti savarankiška būtimi, nepriklausoma nuo mano AŠ ir – prašau: po 130 metų atmintis sugrįžta būti  atgal pas mane.
  O Viešpatie, o visi šventieji, o dangau, dėkoju, kad yra taip, kaip yra. Te gabalais ta atmintis sugrįžta, bet sugrįžta, bet suvokiu,  suprantu, kad šis neįtikėtinas procesas prasidėjo dar tuomet, kai mano daliai buvo pasiųsta karieta. Būtent tuomet sušvilpčiojo botagas, sužvengė Ygaga, sugirgždėjo karieta. Kol kas ne kur, o tik galvoj, galvoj, galvoj...

Yra pasaulyje  dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta

  – Kas ieško, tas randa, – pirmoji išgirdo  Poe.
  – Įdomu, įdomu, – susidomėjo Pro. O  vėliau, paėmusi sąsiuvinį, parašė:
  Jau daug nuomonių girdėjęs dėl karietos ir „ačiū“, kad jos nebuvo tik geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau: ateis ta diena, ateis. Juk mato Dievas, kad karieta važiuoja ieškoti Žmogaus širdies.
  Čia pasakiau „karieta važiuoja“. Ir tai teisybė todėl, kad jos važiavimas prasidėjo mintyse. Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui – ugnis. Ji jau negalėjo užgesti, kol iš galvos karieta išvažiuos į gyvenimą. Taip, taip, karieta iš galvos į gyvenimą. 
  – Čia aš taip? – kvailiau negu įmanoma sugebėjau paklausti Pro.
  – Čia taip tu, dzieduli. Ar nepatiko? 
  –  Labai patiko.