kai vėjas paukščiui
nuplėšia sparnus
man tyras lašas
nuslenka blakstiena
ir nežinau ar grįšiu į namus
ar paukščio ilgesiu spurdėsiu
visą dieną
kai traukiniai užkims
po pilnaties
beveidės naktys gildys
mano Dieve
kaip sutemoj pareiti
į namus
ir išbučiuoti blyškią
mėnesieną
ir vėl ir vėl tu netenki
savos vertės
savų atsiminimų
iš kiekvienos
apsnūdusios kertės
akli peliukai
bėga link arimų
kaip paukščiui skauda
likti be sparnų
o visos spalvos pilkos
tarsi siena
išvyst vaivorykštę
aš vėl geidžiu
ir tyloje meldžiuosi
mėnesienai
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2017-06-09 13:51:39
Gražus, bet liūdnas eilius... Na taip, kai skauda, kai nelieka sparnų (polėkio), kai visos spalvos pilkos tarsi siena, tuomet belieka melstis... Be ironijos sakau...Žodžiu, išeitis yra. Valio.