kai vėjas paukščiui
nuplėšia sparnus
man tyras lašas
nuslenka blakstiena
ir nežinau ar grįšiu į namus
ar paukščio ilgesiu spurdėsiu
visą dieną
 
kai traukiniai užkims
po pilnaties
beveidės naktys gildys
mano Dieve
kaip sutemoj pareiti
į namus
ir išbučiuoti blyškią
mėnesieną
 
ir vėl ir vėl tu netenki
savos vertės
savų atsiminimų
iš kiekvienos
apsnūdusios kertės
akli peliukai
bėga link arimų
 
kaip paukščiui skauda
likti be sparnų
o visos spalvos pilkos
tarsi siena
išvyst vaivorykštę
aš vėl geidžiu
ir tyloje meldžiuosi
mėnesienai