Džiūgbalades skaitau.
Apskritai įdomi kūryba. Tokie vešlūs perėjimai kultūriniais sluoksniais. Mintis yra visada ir ji reiškiama nevalkiojant įprastinių grožybių – o tai reiškia nebanaliai. Tiesa, kai kada aiškiau, kai kada pernelyg komplikuotai.
Šis eilėraštis (po ne vieno skaitymo) vis gerėja. Nelabai pasiduoda tik pora vietų (poeziją aiškinantis šeštas jutimas ir be šiokio šiurkštumo). Šiaip yra viskas, ko reikia toliams priartinti ir apskritai egzistenciniam vaizdui. O dėl skliausteliuose paminėto poezijos aiškinimo – dažnai (skaitant įvairius kūrinius) sekioja mintis, kad tų vadinamųjų aiškinimų išvengti gal ir neįmanoma... ir jeigu jie įsilieja kaip lyrinis atspalvis (juk rašomas ne beasmenis filosofinis traktatas, kniedijant teiginius)...
To lyriškumo poezijoje (ne lyrikoje) pavyzdys – Džiūgbaladė. Kas Revoliucija. Ne tik dėl rimo, skambesio ir pan. Lyriškumo (emocijos) esama turinyje.
 
(Ši komentaro baladėlė-kaladėlė parista apsieinant be atsiprašinėjimų už vienokį ar kitokį (ne)supratimą (už tai atsiprašinėti kvaila) ir be komplimentų (tokių kaip tobula ir pan., kas dažniausiai rodo tingėjimą pamąstyti ar kitokius atsiribojimus).