.
Buvo dvaras. Pastogių dulkes
Naršėm. Saulės tenai
Siūluos laiškas švabždeno. Sunkės
Seno rašalo šviesūs sapnai.

Kito šimtmečio rėmuos dažės
Mūs peizažas – šeštu jutimu.
Pušys retos, o vieškelis gręžias,
Ir nelieka tvankių tolumų.

Tų dienų baltutės suknelės,
Nostalgijos, o dabar
Mes  jauni, dulkėse veliamės,
Laiškų nė nerašėm dar.

Kitados be šiokio šiurkštumo
Bridę pušys iš baudžiavos.
Dar anam krante priešais rūmą
Trūni pirkios ar bunda vos.

Įvijais geležiniais tąsyk
Laiptais leidomės... Kopta jais,
Metams dundant, kol saulės rasis,
Vėsios sienos vaikus paleis.