Bučiavomės po liepomis ne mes,
Kada lietus lynojo, o po to nubėgo
Už upės, miško...
Į minčių gelmes
Prikrito tiktai šalto paskutinio sniego.
Ir nors nesnigo tąsyk – per anksti –
Neperžengė net vasara per metų slenkstį,
Kas kartą vis blanksti...
Kaskart blanksti,
Nes žodžių nerandu rytojui pasimelsti.
O gal nereikia...
Jis – taip pat blankus –
Spalvas praranda visad tai, ko nebenorim
Arba nežinom brisdami rūkus
Vis tiesą sverdami, kuri išties – besvorė.
Lyg sniegas paskutinis...
Bučinys...
Lyg kvapas liepžiedžių...
Sakau – juk to nebuvo!
........................................................................................
Ir ne žiemom, ne vasarom eini,
Tačiau savin, savy ar nuo savęs –
Per amžinybę
Arba aidą šūvio...
2017 birželio 2 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-06-05 10:46:49
paskutinis stulpelis labai tikslus, geras.
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2017-06-04 08:14:23
Nebūtų oro bučinių pašauti kritulių aidai!
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-06-03 22:20:50
Bučiniai po liepomis... Ak...
Gaila, kad viskas blanksta taip, kad lieka klausimas ar buvo...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-06-03 20:01:04
superinė pabaiga, labai įtaigi, įtikinanti...ir pačios eilės labai patiko