Bučiavomės po liepomis ne mes,
Kada lietus lynojo, o po to nubėgo
Už upės, miško...
Į minčių gelmes
Prikrito tiktai šalto paskutinio sniego.
 
Ir nors nesnigo tąsyk – per anksti –
Neperžengė net vasara per metų slenkstį,
Kas kartą vis blanksti...
Kaskart blanksti,
Nes žodžių nerandu rytojui pasimelsti.
 
O gal nereikia...
Jis – taip pat blankus –
Spalvas praranda visad tai, ko nebenorim
Arba nežinom brisdami rūkus
Vis tiesą sverdami, kuri išties – besvorė.
 
Lyg sniegas paskutinis...
Bučinys...
Lyg kvapas liepžiedžių...
Sakau – juk to nebuvo!
........................................................................................
 
Ir ne žiemom, ne vasarom eini,
Tačiau savin, savy ar nuo savęs –
Per amžinybę
Arba aidą šūvio...
 
2017 birželio 2 d.