Nuraudai, o galgi susigėdai?
Ką lapeliams vėjas pakuždėjo?
Skleidžias, dega kaip ugnis parėdai,
Nesurast, kas jų nepastebėjo.
Virš alyvų šakos net iškeltos,
Lyg sakytų:
— Mes juk ne prastesnės.
Dar puošnesnės, ryškiai dega spalvos,
Greitai būsim už visus gražesnės.
Tai tiesa, turiu sodely gėlę,
Nedrįstu jos medeliu vadinti,
Mielą viešnią — gudo obelėlę,
Širdies džiaugsmui mano pasodintą.
Slinks diena, ges vakaras vėlyvas,
Ji kiekvieną, rodos, pasitinka.
Raudonuoja, tarsi naujas rytas,
Lyg žibintas svečiui pakabintas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2017-06-01 21:28:32
nuraudai, o gal susigėdai...
lyg žibintas....
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-06-01 17:16:30
Gražiai apdainavote.. Gudobelė - tikrai širdies duona net vadinama :)