Nuraudai, o galgi susigėdai?
Ką lapeliams vėjas pakuždėjo?
Skleidžias, dega kaip ugnis parėdai,
Nesurast, kas jų nepastebėjo.
 
Virš alyvų šakos net iškeltos,
Lyg sakytų:
                  — Mes juk ne prastesnės.
Dar puošnesnės, ryškiai dega spalvos,
Greitai būsim už visus gražesnės.
 
Tai tiesa, turiu sodely gėlę,
Nedrįstu jos medeliu vadinti,
Mielą viešnią — gudo obelėlę,
Širdies džiaugsmui mano pasodintą.
 
Slinks diena, ges vakaras vėlyvas,
Ji kiekvieną, rodos, pasitinka.
Raudonuoja, tarsi naujas rytas,
Lyg žibintas svečiui pakabintas.